Žemai…

žemai –
po pačiu sunkiausiu debesiu
o gal net po žole
pradingsta mėlynos
ir juodos tušinukų vielos
pačia greičiausia
ir šalčiausia vilnele
į atmintį nurieda
žodžių akmenėliai
balkonų ir palangių
nerimas nusėda į plaučius
kartu su cigaretės išmatom
takelis
kaip aptrintas litas
iš vakar į rytoj
be kalendoriaus nuruduoja
ir gula ant pasaulio
ir atrodo
kad ne taip dar
bloga

1996 05 02