Kambaryje buvo pilka ir negera. „Noriu į Bermudus“, pasakiau ir atsidusau lipnia liepsna. „Tai pirma, o antra: noriu gaivinančio lietaus, kitaip uždusiu“, tęsiau meditaciją. „Galų gale – trečia: noriu ir to, ir to iš karto“, ir pravirkau dėl padėties beviltiškumo. Kritau veidu ant žemės ir giliai įsirausiau į chlorkalkes. Jose pasijutau kaip pliaže debesuotą dieną.
Pliaže buvo iki pat abiejų horizontų prismaigstyta pavėsinių ir persirengimo kabinų. Tik vanduo jūroje buvo popierinis ir visai negražus. „Tik šituo pliažu galima ištrūkti iš to pilko pilko ir negero kambario“, nusprendžiau aš. O man pačiam buvo labai gera. Aš buvau laisvas. Galėjau kiek tinkamas vaikščioti, landžioti po kabinas, kramtyti pavėsinių stogelius ir eiti eiti eiti: laisvė pavirto šviesa. Viskas aplinkui šviesėjo, sunku buvo ką nors beišskirti. Aš tik išsigandau, kad galiu viso to netekti. Bet buvo jau per vėlu.
Šviesa ir laisvė dingo beveik vienu metu ir labai staigiai. Aš pasijutau besiraitąs ant chlorkalkėmis dengtų grindų ir keliąs balkšvas dulkes. Jos jaukiai leidosi ant šiltų ir grubių mano džinsų, mano pilvo ir gėrė prakaitą. Priėjau prie vienišo medinio seno stalo, pagraužiau visai neskanią jo briauną, atsigėriau dar neskanesnio kompoto iš metalinio emaliuoto puodelio. Jokio lietaus tolimuosiuose bermuduose sinoptikai man negalėjo pažadėti mažiausiai tris metus.
Vėl atsisėdau ant grindų – ką daugiau beveiksi. Virš pilkos, smarkiai plaukuotos mano galvos lubas vėl pakeitė įgrisęs mėlynas dangus su pailgais violetiniais debesimis. Ir oranžiniai drambliukai vėl pradėjo savo nebylų ritualinį šokį aplink pilko pilko ir negero kambario lempą.
1991 08 05