LANGUOTAS SKVERŲ ŽAIDIMAS

Šachas!
Baltoji valdovė nukrito ant veninio kraujo spalvos kilimo – neatsargus rankos mostas užkliudė lentą. Mažos medinės figūrėlės suvirpėjo, lyg nujausdamos greitą žaidimo pabaigą. Sustingusios liko tik dvi didelės tamsios figūros. Du žmonės, rytietiškai įsitaisę vienas priešais kitą; du budistų vienuoliai abipus languoto altoriaus; du šešėliai ant kruvino kvadrato.
– Pats matau. Teoriškai galiu išsilaikyti tris ėjimus, bet viskas ir taip aišku, – atsakiau aš.
Šachmatų figūrėlės sustingo savo medinėje vienatvėje. Mirktelėjusi man miniatiūrine šviesoforo akute, cigaretė balkšvais dūmais nudažė kambario prieblandą. Ramo taip pat nebedomino poliruotas mūšio laukas ant grindų. Kova taip ir sustingo per sekundę nuo finalo, kaip policininko kulka į maištininko širdį „hot spot“ fotografijoje. Į Krišnos vežimo vietą – tarp abiejų kariuomenių – Ramas pastatė peleninę. Galėsiu barstyti pelenus Ardžunai į plaukus užuot teršęs kilimą. Per prieblandos ir dūmų filtrą iš magnetofono sroveno indėniškų dūdelių muzika. Andai, suvynioti magnetinėje juostelėje. Organinio stiklo dėklulyje įkalinta Peru.
– O Peru toli už vandenyno, ten nenuvažiuosi.
Peru… O Afrika (ta, tikroji – Gana ir taip toliau) užtverta Sacharos, islamo ir nesugebėjimo prasimanyti pinigų mikroautobusiukui. O Indija – už devynių girių, šimto horizontų ir pasienio užkardos, kontroliuojamos rusų. Nepalas – už Indijos. O Tibetas budriai saugomas Mao sielos, įsikūnijančios tai į apsišaukėlį lamą, tai į plačias rytietiškas šypsenas TV ekranuose, tai į geriausią žurnalistams įdomaus žmogaus draugą – šautuvą. O Australiją su doleriais šlamančiomis variokų kasyklomis galima pasiekti nebent Užupio rūsiais leidžiantis gilyn, gilyn, gilyn… O…
Daug variantų išvardijome su Ramu, Ričardu, kitais. Nuo vieno apdriskusio žemėlapio kampo iki kito, nuo pat purvinu lietum langus užtaškančio rudens iki dabar. Kalbėjome apie pabėgimą (aš), pasitraukimą (Ričardas), dingimą (Ramas) visą tą laiką, kuris mums buvo Dezertyrų žiema. Krito sniegas ir žiemos sesijos pažymių vidurkis, kildavo girtų pasilinksminimų bangos ir gelžbetoniniai depresijų vienuolynai, netgi patys tikriausi gaisrai kambariuose. Buvome ir konkrečiai susitarę – pirmadienį vykstame į Prahą. Sekmadienio vakare su dar keliais draugais prisėdome prieš kelionę. Ant to paties tamsiai kruvino kilimo. Sėdėjome, o degtinės buteliai lyg smėlio laikrodžiai skaičiavo mūsų laiką. Ketvirtajam išmušus trečią nakties, užmigome susisupę į dar besirangančias po kambarį naujametes girliandas. Pabudome įdienojus. Ne Prahoje – ant to paties tamsiai kruvino kilimo.
Visą žiemą bėgome nuo žaidimų apsnigtuose parkuose ir skveruose, kur vorelėmis tarp purvino šalčio kalnų šmirinėjo visuomenė. Iš stingdančio instituto pasitraukdavome į šiltus barus su dar šiltesniais gėrimais, tirpdančiais išmoktus demokratijos šamanų užkeikimus. Priėję deginančią barų piligrimų Meką, dingdavome tarp dūmų ir prieblandos. Sufijų mantros susiliedavo su B. G. „Radio Afrika“ bangomis ir amerikietiška Morrisono malda. Taip, filosofiją, religiją, o gal net patį Dievą mes patogumo dėlei išskaidėme į elektrinius garso virpesius, sumaišę juos su gėrimais ir prieblanda. Na, ir dar knygos. Jei egzistuoja tokia matų skalė, nustatanti literatūros kiekį vienai alkoholio promilei, būtume kyboję tos skalės viršuje. Bet matai buvo kitokie (netgi ne tie, gatviniai, – keikdavomės ne taip jau smarkiai). Jie atsirasdavo tai ant vieno, tai ant kito poliruotos lentos langelio.
– Tai baigiam, – pagaliau pasakė Ramas. Jis užgesino cigaretę ir nerangiai pakilo nuo grindų. Po akimirkos nuo vieno kilimo galo iki kito juodu žaibu sumirgėjo šešėlis, ir Ramas dingo už virtuvės durų. Stebėjau gęstančią žariją Krišnos vežime ir girdėjau, kaip dusliai užsičiaupė šaldytuvas. Ramas grįžo su pusiau nugertu degtinės buteliu ir sustingo ankstesnėje pozoje.
– Tai baigiam ir šitą.
Aš linktelėjau galva. Į gauruotą kilimo kraują įaugo taurelė ir du puodeliai karštos arbatos. Komponentai Zigmo kokteiliui. Gėrėme ir šnekėjomės – kaip ir visą Dezertyrų žiemą. Degtinė, perėjusi karšto skysčio filtrą, tirpo gana greitai. Tik pokalbis buvo sulėtintas ir padrikas, kaip narkomano judesiai. Dabar neprisimenu nė vienos frazės. Nors tai buvo tipiškas Dezertyrų žiemos pašnekesys. Bet nebe toks. Ant smėlio dūstančios putos, pasiekusios kitą jūros krantą. Kurmiarausio smiltelės dviejų kilometrų požeminio koridoriaus gale. Tiesa, nieko svarbaus ir neturėjome nutarti. Ramas tokiu atveju su malonumu būtų visai tylėjęs, bet purvino sniego kalnų inercija darė savo. Už lango nebesnigo. Vakar taškėsi šlapdriba, šiandien nebuvo ir jos. Bet ir lietus dar neplovė mašinų, skubančių tolyn nuo Aušros vartų. Pavasaris dar nebuvo prasidėjęs, bet Dezertyrų žiema jau baigėsi. Tuščias butelis, gulintis prie poliruotų langelių ir išgriuvusių figūrų, lyg kiauras smėlio laikrodis suskaičiavo paskutinę tos žiemos valandą.
Aš išėjau namo.