LIŪNAS ŠEŠTADIENIO VAIZDELIS

Aušo be galo gražus šeštadienio rytas: nespėjusi dar gerokai dangum pasiridenti saulė motinėlė jau žėrė savo spindulėlius tiesiai į besiilsinčių po medžioklės katinų akis, tuo iššaukdama pagrįstą jų pasipiktinimą. Soduose ir rūtų darželiuose akį džiugino pražydusios bulvės ir lelijos. Nei blusų, nei dramblių aplinkui nesimatė. Šventiškai pasipuošę žmonės iš visų pasviečių plūdo į turgų kopūstų pirkti.
Tą įsimintiną rytą žmogysta, nieko nenujausdamas, vartėsi ant savo minkštosios lovelės su išsišovusiomis spyruoklėmis ir sapnavo malonius sapnus apie kurmių valdovę prie lotosų tvenkinio. Žmogystos sapnus išblaškė kaimynų „zaporožietis“, laikinai ėjęs ant ešafoto per klaidą patekusio gaidžio pareigas. Apolonijus (toks buvo žmogystos vardas) paleido pro atdarą langą pagalvę, adresuotą „zaporožiečiui“, ir iš nevilties pasirąžė gorilos metodu. Bet staiga jis prisiminė, jog šiandien šeštadienis, ir visas jo ryžtas išdulkėjo į jonosferą gadinti palydovinės sistemos „Sky news“. Taip, kiekvienas naujas šeštadienis jam virsdavo tragedija – juk tą dieną jo Antrieji Namai būdavo užrakinti, o prie durų stovėdavo nepermaldaujama bobulė su šepečiu. Tad ką veikti?! Juk pirmųjų namų su Antraisiais nė iš tolo nepalyginsi – čia niekada nepastebėtas lango neišmuši ir nervų nesugadinsi (tai jau buvo atlikta prieš kelis metus).
Žmogysta, norėdamas atstatyti Pizos bokšto padėtį įgavusią savo dvasinę pusiausvyrą, įsijungė radijo imtuvą VEF-202. Amžinai saldus diktoriaus balsas papasakojo apie Bangladešo fikusų augintojų steigiamąjį suvažiavimą bei perspėjo vairuotojus būti atsargiems, nes keliuose debesuota su pragiedruliais. Po to jis, žinoma, labai mandagiai atsiprašė.
Išklausęs šią be galo aktualią informaciją, Apolonijus suprato, kad nuo jos nuotaika nepasitaisys. Taip ir įvyko. Pasitaikė keletas apmaudžių nemalonumų: per pusryčius net keturis kartus pasitvirtino „buterbrodo“ dėsnis, nespėjus apsiauti batais, po basomis kojomis pasipainiojo ežių šeimynėlė ir t. t. Bet labiausiai jį pykdė tai, kad, kai jam taip nesisekė, pro šalį ėjo ir ėjo nešini kopūstais ir džiaugsmu švytinčiais veidais žmogėnai.
– Uhu… Aš jiem da parodysiu, kur mutarkom sninga! – taisyklinga lietuvių kalba pasakė eilinį kartą morališkai degradavusi žmogysta ir nusprendė turguje pavartoti baisų biologinį ginklą.
Tas ginklas buvo penkias dienas marintas katinėlis Micius, pasižymėjęs aštriais nagais ir savotišku charakteriu. Jį žmogysta be ceremonijų įsikišo į kišenę ir kupinas ryžto patraukė turgaus link. O ten žmonės džiaugėsi ką tik įsigytais kopūstais ir net nenujautė, koks pavojus jiems gresia…
Kitą dieną beveik sugadinta palydovinė sistema „Sky news“ pranešė pasauliui apie įvykusią baisią tragediją miestelio turguje. Viso pasaulio geros valios žmonės buvo sukrėsti šio šiurpaus įvykio, o „Sky news“ kas penkias minutes kartojo klaikųjį pranešimą:
– Vakar N miestelyje nenustatyto teroristo paleistas sulaukėjęs rainos išvaizdos katinas įsiveržė į turgavietę, kurioje buvo susirinkę keli šimtai taikių vegetarų, ir žiauriais metodais sunaikino visas kopūstų atsargas.

1990 gruodis