PSICHODELINIS DIENORAŠTIS (MANO!)

1991 07 12 Vilniaus rajonas

Mano smegenys jau šiandien puikiai prašienautos nepakartojamų tėvelių biolaukų. Tokios rietenos išspaudė iš smilkinių visus „jan“ energijos likučius (kurių pas mane neprikrauta) ir, nežiūrint galimos žalos, aš jaučiu beveik nirvaną. Aišku, čia ne tiek mano mielųjų tėvelių nuopelnas. Visa esmė čia tame, kad po manimi tas mistinis daiktas – geležinkelis, kurį aš myliu visa širdimi, visa diafragma ir visais sapnais.
Sapnai, kaip visa likusioji psichodelinė biografija, geležinkeliui skiria nemažą dėmesį. Geležinkelis yra materiali mano gyvenimo ašis (aš turiu galvoje gyvenimą, neapsiribojantį trimis skurdokais išmatavimais). Žodžiu, visus būtinus daiktus Dievas sukūrė žmonių rankomis, o geležinkelį Jis man sukūrė tiesiogiai. Okey. Tik su tais išmatavimais kiek kebliau. Štai, pavyzdžiui, tas raudonas angelas (jis turbūt yra mano angelas sargas), kurį aš minėjau viename savo dienoraštyje, lieka aukštesniuosiuose išmatavimuose. Bet, tikiuosi, jis vis tik pažiūrės, kad aš nenupulčiau nuo antrųjų narų ir neištaškyčiau savo šauniųjų plaučių po visą vagoną.
Okey, o dabar gal būtų gerai aprašyti, ką gi mes matome pro langą, kuris užraustas žiemai. Ogi štai. Kvailai pasitempę mums atiduoda pagarbą beržai, egzistuoja demokratiški krūmai, stulpų mažuma ir idealus dangus – mano kelionės durys (the doors). O kur nors Mongolijoj gal dar gražiau. Labos nakties tau, fainas pasauli!

1991 07 13 Nida

Taigi, sakyti, kad ši diena prasidėjo, negalima. Praėjusi naktis ir rytas buvo vientisas gabalas, kupinas disharmonijos. Bet nereikia manyti, kad viskas buvo taip jau minoriška. Malonu buvo tai, kad mano pažįstamas angelas (raudonas) & Co. vis tik neleido man pasidaryti malonumo trankant organizmą nuo gultų. Mama taip pat parodė sąmojį pažadinusi mus pusę šeštos ir pati paskui numigusi valandėlę po šio sunkaus darbo.
Pamažu mano disharmoniją pakeitė dieviška harmonija ir meilė visiems ir viskam. Susitikimas su Nida ir platesnis apuostymas vyko svaiginančiu rokenrolo ritmu. Penktas kartas, vis tik tai… Jubiliejus. Kaip į namus grįžus. Panašiai taip ir yra.
Kaip solidiems atostogautojams priklauso, buvo surengta ekskursija. Į Dali pasaulį. Oficialiai tai buvo laikoma susitikimu su jūra po metų pertraukos. Jūra, kaip sena pažįstama, kandžiojo mano kojas ir bandė ištirpdyti. Nors su jūra aš bendrauju beveik pastoviai, bet kyla savotiškas įspūdis pažvelgus į ją grynai iš tų trijų išmatavimų, juo labiau kad šio keisto užsiėmimo nebuvo visus metus. Ir visur tas harmoningas rokenrolo intarpas.
Pavakare buvo kelionė į kopas (Morisono ir dar kažkieno pasaulis). Pakeliui į kopas susitikome Dievą, kurio Rita paklausė, at jis „naš“, ar svetimas. Kopose be kita ko mama puikiai pasidalino su manimi mintimis apie aukštakrosnę dangaus vietoje, o aš užmezgiau intymią pažintį su viena nepilnamete gėle.
P.S. Įsikūrėme nuostabiame palėpės kambarėlyje, kuriame tvyro IMAGINE nuotaika, bežvengianti iš tėvelių gražių gražių pokalbių. Kambarėlis panašus į liauną metagalaktiką. Sienos išmuštos medžiu. Už lango gražiai gieda uodai:
a-a-a-a…