Ranča tą vėlyvą metą…

Ranča tą vėlyvą metą atrodė siaubingai tuščia. Taip baisiai tuščia būna tik pintinė nuo vyno butelio žvarbų rytą. Buvo jau beveik visai sutemę, ir iš už mėlyno dangaus girdėjosi šiurpinantis pratisas kumelės žvengimas. Šiai nakčiai ji tikrai puikiai pasislėpė nuo vilkų. Ji prisidengė plonyte dangaus skraiste. Tiesa, tai buvo gana rizikinga – išnykus skraistei galėjo sustingti jos kojos, ir ji būtų tapusi lengvu vilkų grobiu. O vilkai lakstė po dykumą dideliais greičiais, darydami staigius posūkius ir su nepasitikėjimu žiūrėdami į raudonus šešėlius.

1991