Senų senovėje, kai Egipto piramidės…

Senų senovėje, kai Egipto piramidės dar buvo maži akmenukai, Dangaus kaspinų šalyje oranžiniais slėniais ir žvaigždėtais tarpekliais tekėjo Spalvų upė. Toje upėje gyveno veidrodinės žuvys, o ultravioletiniai laumžirgiai su raudonplaukėmis laumėmis plaukiodavo ja lotosų valtimis. Pačios jauniausios laumės vardas buvo Vaiva. Tą dieną, kai nutiko visa ši istorija, ji buvo dar visai mažytė. Viskas prasidėjo iš pat ryto, kai paskutinė žvaigždė pasislėpė už oranžinio horizonto, o danguje patekėjo šešios dryžuotos saulės ir vienas languotas mėnulis.
– Labas rytas, Vaiva, – pasakė mėnulis, pamatęs ją ant upės kranto. Vaiva sėdėjo priešais didelę veidrodinę žuvį ir šukavosi.
– Sveikas, – atsakė mėnuliui Vaiva, – ką čia veiki tokį ankstyvą rytą?
– Iš tikrųjų – ką? – susigėdęs pamanė mėnulis ir jau norėjo kažką atsakyti Vaivai.
– Su kuo čia kalbi? – paklausė viena dryžuota saulė.
– Mm, hm… – tepasakė mėnulis, nes jis buvo pats kvailiausias languotas mėnulis visame danguje. Tada kita dryžuota saulė pažvelgė žemyn, norėdama savo akimis pamatyti mažąją pašnekovę. Žinoma, saulė visai nesitikėjo, kad jos žvilgsnio spindulys atsimuš į veidrodinės žuvies žvyną ir įsmigs į Netikėtumų debesį, ramiai miegojusį infraraudonoje pievelėje.
– Ai! – tepasakė saulė.
– Vai! – tepasakė Vaiva, o pažadintas debesis jau uždengė visą dangų.
– Tuoj jis pradės lyti, – pasigirdo mėnulio balsas anoje debesies pusėje.
Tačiau Netikėtumų debesis užuot lijęs ėmė siurbti visas spalvas iš žemės į dangų. Mažoji Vaiva pasislėpė po apversta lotoso valtimi ir ištūnojo ten, kol baigėsi spalvų audra. Kai Vaiva išlindo iš po valties, Dangaus kaspinų šalies nebuvo įmanoma pažinti. Bespalviais slėniais ir permatomais tarpekliais tekėjo bespalvė upė, kurioje plaukiojo bespalvės valtys, o veidrodinės žuvys atspindėjo Nieką. Tik danguje virš Vaivos galvos plaikstėsi įvairiaspalviai dangaus kaspinai. Tada Vaiva prisiminė savo šukas, paliktas prie upės prieš audrą. Paėmusi šukas, ji pasistiebė ant pirštų galiukų ir ėmė šukuoti dangaus kaspinus. Vaiva darbavosi visą dieną, kol vakare kaspinai tapo žaižaruojančių spalvų taku danguje. O kai šešios bespalvės saulės nurideno mėnulį už horizonto, Vaiva sėdo į lotoso valtį ir patraukė žaižaruojančia upe per dangų vis tolyn. Ji ilgai plaukė erdvės ir laiko žemėlapiais, yrėsi Zodiako labirintais, brovėsi samsaros malūnais. Ir pagaliau ji išmetė inkarą dvidešimtame amžiuje mieste, kurį žmonės vadino Vilniumi. O upę, kuria atplaukė Vaiva, jie pavadino vaivorykšte. Tačiau tie žmonės nieko nežinojo apie Dangaus kaspinų šalį. Todėl jiems kelia nuostabą kartas nuo karto mieste pasirodantys ultravioletiniai laumžirgiai ar Vilnelėje sublizgančios veidrodinės žuvys. Daugelis nieko net nepastebi. Bet kai sutiksi paslaptingą Vaivos šypseną kur nors senamiesty – pažvelk į dangų, galbūt pamatysi ten dryžuotą saulę, Netikėtumo debesį ar net languotą mėnulį.