Tada tau ant kelio…

Tada tau ant kelio pasirodė begaliniai metalo pastoliai raudonos erdvės fone. Tu pradėjai lipti jais, nes tai visai malonu. Tu buvai jau labai aukštai, kai pajutai nedidelį nuovargį ir atsisėdai atsirėmęs į aliuminį švytintį vamzdį. Vis tik ta raudona erdvė svaigino. Galva sukosi 60 km/h greičiu, bet nukristi kažkodėl nesinorėjo.
Tuomet tu pamatei trimis aukštais virš savęs mažą trikampį langelį oranžiniais rėmais su besiplaikstančia užuolaida. Tai įdomu. Tu žinojai, o tiksliau – jautei, kad pro tą langą pamatysi tą legendomis apraizgytą jūrą. Jūrą, kurią čiabuviai vadina Bedugne Džiunglių Jūra. „Tai netgi labai įdomu“, samprotavai tu, drebančiomis kojomis lipdamas laiptais ligi savo dėmesio objekto. Švelniai palietęs delnais užuolaidą ir nutraukęs ją velniop, visa savo esybe tapai lyriškas ir meilus visam pasauliui.
Prieš tavo akis atsivėrė kerintis reginys. Tamsi jūra (nors ji buvo didumo tik sulig nemažu ežeru) blaškėsi ir siautėjo ribojama dar tamsesnių krantų, apaugusių ūksmingomis džiunglėmis. Virs visko plytėjo žydras dangus su mėlynais debesimis, gulinčiais ant horizonto. O jūra iš tikrųjų buvo kone bedugnė. Ir tas jos psichopatiškas šėlsmas, nepakeliamas laukinis siautėjimas, nebylus žvėriškas kauksmas kėlė tau nuostabią ramybę ir palaimą.
Kaip norėjai, palikęs viską, eiti tik čiabuviams žinomais takeliais, pas juos, į kokį nors jų kaimelį ant šitos jūros kranto, gerti jos vandenį, nardyti jos bangose. Bet, deja, netrukus net ir langas dingo liepsnoje, kuria pavirto jo rėmai. Tiktai iš liepsnos į tave žiūrėjo neišvengiamas vėžlys ir dvi antilopės. O tu jau matei kalnus, kuriuos išskalavo gęstanti liepsna. Bet viskas tau jau nešė liūdesį ir depresiją. Kalnai buvo tušti. Ir netgi apsidžiaugei, kai, nebepajutęs po savimi pastolių, ėmei kristi žemyn, kur plytėjo tolimos praeities girios, kadaise skersai ir išilgai išvaikščiotos, o dabar merkiamos lietaus. Kritai ir raminai save: „Gal kitą kartą“.

1991