ANTIGRAVITACINIS MENAS

Šis menas iš tiesų skendi nesvarumo būsenoje – jei ne visada tiesiogine prasme, tai bent jau nuolatiniu ryžtu atsispirti nuo žemės paviršiaus, įveikti jėgas, ilgus amžius diktavusias žmogaus kūno ir dvasios galimybes. Veržimasis iš gravitacijos „tironijos“ simboliškai charakterizuoja visą reiškinio, dabar vadinamo kosminiu arba astronominiu menu, istoriją.
Siekis vaizduotės ir proto galiomis konstruoti kosmoso modelius ar įdomesnes jo puses apčiuopiamas jau seniausiuose mituose ir civilizacijos priešaušrio kūriniuose. Jau šumerų epe Gilgamešas ieško žemės pakraščių ir stengiasi patirti, kas slepiasi už jų. Senovės graikai bando įsivaizduoti, kokios būtybės gyvena mėnulyje, o indai piešia dangiškų miestų topografiją ir buitį. Iš tokių senų šaknų prasikalė šiuolaikinės fantastikos ir šiuolaikinės astronomijos daigai. Kosminis menas dabar būtent ir įkūnija mokslo ir vaizduotės sintezę, dažniausiai akcentuodamas kūrybos ir astronomijos ryšį. Kosminio meno kūrėjai nuoseklią savo tradicijų raidą kildina iš Renesanso laikų meno ir mokslo suaktyvėjimo ir Galilėjaus bei Keplerio eros atradimų. Beje, 1615-aisiais pasirodęs Johanno Keplerio romanas „Somnium“ buvo pirmasis mokslinės fantastikos kūrinys, parašytas profesionalaus astronomo. Įsisiūbavus XIX amžiaus techninei revoliucijai, menininkų žvilgsnius į dangų vėl nukreipė mokslinė fantastika. 1870 m. Emilis Bayardas iliustravo J. Verno „Kelionę į mėnulį“, o Jamesas Nasmythas beveik tuo pat metu sukūrė naujausiomis savo laikmečio mokslinėmis prielaidomis pagrįstus kosminius peizažus, kurie buvo skirti vizualizuoti jau ne fantastiką, bet astronomijos idėjas. Prasidėjo nežemiškos tematikos bumas, įgavęs dar didesnį mastą praėjusiame šimtmetyje, kai astronautika (ar kosmonautika, nelygu, kurių tų beprotiškų lenktynių dalyvių terminologiją vartosime) atvėrė galimybę praktiškai prisilieti prie šio bei to iš fantastų ir mokslininkų aprašytų tolių.
Pirmųjų raketų ir palydovų laikais kosminis menas įgijo savo šiandieninį pavadinimą ir pagrindines raiškos gaires. Jo, kaip sąmoningo ir sistemingo sąjūdžio, susiformavimas, visų pirma, sietinas su amerikiečio Cheslio Bonestello kūryba. Dar prieš II pasaulinį karą išgarsėjęs monumentaliais architektūros ir inžinerijos projektais, Bonestellas nukreipė dėmesį į ką tik prasidėjusią NASA kosminę programą. Vizualizuodamas ir modeliuodamas kitų planetų bei žvaigždžių realybę, menininkas maitino idėjomis fantastinę to meto literatūrą bei kiną, bendradarbiavo su astronomais daugybėje mokslinių projektų ir tuo pačiu formavo naujus kosminio amžiaus estetinius standartus. Organizuoti kosminio meno sambūriai atsirado kiek vėliau, kai naujienos iš kosmodromų nusileido iš pirmųjų laikraščių puslapių į natūralios kasdienybės tėkmę ir tapo gyvenimo dalimi. Tačiau ir dabar įvairūs kosminio meno cechai ir sąjungos laiko Cheslį Bonestellą savo guru.
Šiandien kosminis menas turi ne vieną traukos (ar greičiau traukos įveikimo) centrą: Tarptautinę astronomijos menininkų asociaciją, „Leonardo kosminio meno projektą“, virtualų Arthuro R. Woodso projektą „Ars Astronautica“, kai kuriuos meno procesus koordinuoja Europos kosmoso agentūra, NASA, Tarptautinė astronautikos akademija. Ši pavadinimų įvairovė nereiškia sektantiško susiskaldymo į priešiškas stovyklas (kas, nesunku pastebėti, dažnai būdinga pačioms kosminėms agentūroms): –projektai susiję tarpusavyje, o juose bendradarbiaujantys menininkai remiasi praktiškai vieningais principais. Beveik visuotinai pateikiama nuoroda ir į bendrą judėjimo apibrėžimą, suformuluotą vieno iš „Leonardo“ projekto teoretikų Rogerio F. Malinos: „Tai šiuolaikinis menas, kurio realizavimas susijęs su kosmine veikla.“ Malina skirsto kosminį meną į septynias kategorijas.
1. Menas, nagrinėjantis juslines patirtis, inspiruotas kosmoso tyrinėjimų. Fotografija ir filmavimas kosmose atskleidžia naujus kraštovaizdžius. Kai kurie iš jų buvo jau anksčiau prognozuojami menininkų, dabar menininkai savo ruožtu gali pasitelkti dokumentinę kosminių tyrimų medžiagą.
2. Menas, išreiškiantis naujas psichologines bei filosofines sampratas, atsiradusias kosminių tyrimų pasekoje. Geriausias pavyzdys galėtų būti žemės, kaip vientisos sistemos, samprata, įgavusi konkretų pavidalą, kai pasirodė pirmosios fotografijos iš kosmoso, kur matoma visa planeta.
3. Iš žemės regimi meno kūriniai kosminėje erdvėje.
4. Meno kūriniai žemės paviršiuje, kuriuos galima stebėti iš kosmoso.
5. Menas kosminėje erdvėje, regimas iš pačios kosminės erdvės.
6. Taikomasis menas, kaip antai kosminė architektūra, interjero ir baldų dizainas.
7. Menas, naudojantis kosminės veiklos pasiekimus, čia atsirandančias technologijas ir priemones. Reikšmingiausia šiuo atžvilgiu yra galimybė naudoti palydovų sistemas sinchroniškiems globaliems kūrybos procesams.
Praktiniai būdai semtis įkvėpimo iš kosmoso čia, žemėje, sufleruojami pačioje klasifikacijoje. Apie juos mums liudija tiek gausybė dailės kūrinių, vienaip ar kitaip susijusių su kosmine tematika (mūsų dienų kompiuterinės grafikos, koliažo ir kitos technologinės galimybės, rodos, pačios prašosi tokio panaudojimo), tiek ir kosminės estetikos įtaka visoms įmanomoms dizaino formoms. Kur kas sudėtingesnis (ir brangesnis) dalykas – menas ten, aukštai virš galvų. Kai kurie sumanymai per daug fantastiški ir neįkandami net kosminiame amžiuje.
Vienas kontraversiškiausių pavyzdžių – orbitinės skulptūros, didelių matmenų, šviesą atspindintys kūriniai, kuriuos galima būtų aiškiai matyti iš žemės. Jau pati tokių skulptūrų idėja sulaukė aktyvaus astronomų ir ekologų pasipriešinimo. Vieniems danguje švytinčios skulptūros trukdo stebėti žvaigždes, kitiems jos – tik papildomos kosminės šiukšlės, kurios žemės orbitoje ir taip jau skaičiuojamos tonomis. Žinoma, reikšmingas ir finansinis aspektas – iškelti į orbitą stambią konstrukciją kainuoja nepigiai. Menininkai nepasiduoda ir ieško kompromisų. Realiausias sprendimas – įprastinius, pagal planą ratus aplink žemę sukančius palydovus „įvilkti“ į skulptūros pavidalą. Kol kas tokie palydovai-skulptūros buvo pakilę į kosmosą dukart, abu –septintajame dešimtmetyje. 1960-ųjų rugpjūčio 12-ąją startavo palydovas „Echo 1A“, kuris buvo sferos pavidalo, o jo diametrą sudarė 30,5 m. Metalo ir plastiko konstrukcija svėrė 76 kilogramus. Antrasis palydovas – „Echo 2“ – buvo kiek sudėtingesnės formos, o šviesą atspindinčio jo paviršiaus diametras šį sykį siekė 41 metrą. Abu palydovus keletą metų buvo galima pamatyti iš žemės plika akimi. XXI amžiuje, privačiai iniciatyvai vis labiau skverbiantis į anksčiau valstybine ar tarptautine prerogatyva buvusią kosminės industrijos sritį, padidėjo ir menininkų šansai realizuoti savo kosmines ambicijas. Ekstravagantiškų, bet dar tik „popieriuje“ egzistuojančių sumanymų eilė driekiasi mažų mažiausiai nuo 1975-ųjų, kai Albertas Nortarbaltolas pasiūlė tokiais projektais žmonijai simboliškai įamžinti savo kūrybines galias.
Tuo tarpu kosminiais laivais ir orbitinėmis stotimis meno kūriniai seniai keliauja be didelių komplikacijų. 1995 m. buvo surengta pirmoji meno paroda kosmose – orbitinėje stotyje „Mir“. 20 parodos eksponatų buvo ne tik tematiškai, bet ir techniškai adaptuoti besvorės orbitinės stoties sąlygoms. Arthuro R. Woodso erdvėje laisvai sklandanti skulptūrėlė „Kosminis šokėjas“ net tapo nuolatiniu „Mir“ aksesuaru ir nuskendo Ramiajame vandenyne kartu su kitais stoties likučiais misijai pasibaigus. „Apollo“ programos metu sveikinimus gavo ir mėnulis. Astronautai ten nugabeno keramikinę plokštelę „Mėnulio muziejus“, kurią sumeistravo Robertas Rauschenbergas, Andys Warholas, Clausas Oldenbergas ir kitos tų laikų „žvaigždės“.
Pastaraisiais metais menininkai aktyviai eksploatuoja „kosmines patirtis“ savo gimtosios planetos paviršiuje – mokslinių tyrimų centruose, nesvarumo simuliatoriuose ir kitur, kur dangiškos technologijos stimuliuoja emocijas, naujas įžvalgas ir įkvėpimą. Vis aktyviau eksperimentuojama tokiose futuristinėse srityse, kaip pavyzdžiui, nesvarumo choreografija. O japonės Mariko Mori instaliacijoje „Wawe UFO“ žiūrovas (ar dalyvis) kviečiamas į interaktyvų „skraidančios lėkštės“ interjerą prijungti savo galvą prie siųstuvo, fiksuojančio ir retransliuojančio elektromagnetines smegenų bangas. Vienas po kito toliau eina projektai, kuriuos labiau įprasta sutikti ateities aprašymuose – galima suprasti Arthurą R. Woodsą, savo esė „Kosmoso amžius arba akmens amžius“ tikinantį, kad „kosminis šansas“ ir yra žmonijos ateitis. Beje, menininkas kiek makabriškai priduria, kad „kosminis šansas“ – tai vienintelis optimizmo vertas šansas konfliktų ir krizių purtomai žmonijai apskritai turėti ateitį…

„Literatūra ir menas“, 2006 02 24