APIE KĄ SKAMBA REGGAE? DIEVŲ MĮSLĖS: MEKSIKA, AFRIKA IR……

Paradoksalu, bet apie vieną religiją dažniau rašo subkultūriniai „zinai“ ar muzikiniai žurnalai, negu tie leidiniai, kurie skirti būtent religijai arba kultūrai. Turiu omenyje Rastafario religiją. O gal čia joks paradoksas? Tiesiog ši religija abiem kojom tvirtai remiasi į kietą pagrindą – „betoninių džiunglių“ kasdienybę, nepagražintą žmonių santykių prigimtį, tad pačia savo esme prieštarauja įvairiausiems -izmams bei klasifikacijoms. Todėl daugelis su rastamanų tikėjimu (ar, tiksliau, požiūriu į pasaulį) susipažįsta klausydami legendinio Bobo Marley’o dainų, įsijausdami į reggae muzikos ritmą ir atrasdami naują prasmę savo meilei pasauliui ir tuo pačiu protestui prieš „tokį“ pasaulį egzotiškose, „pozityviose“ rastamanų vibracijose. Pristatau čia kelias apibendrintas legendas, kurios supažindina su rastamanų judėjimo šaknimis. Manau, legendos – geresnis būdas pristatyti „Jo Imperatoriškosios Didenybės mokymą“ nei įvairiausios doktrinos ar teorijos. Juo labiau, kad jomis neprivalu patikėti. Kita vertus, viena Sankt Peterburgo reggae grupė dainuoja: „man kelia nerimą žmonės, kuriems ‘viskas tvarkoj’ ir kurie netiki pasakomis“.

Antropologo legenda

Africa – our fathers` cornerstone
Bob Marley

Tai buvo seniai seniai, kai planeta dar buvo jauna, o istorija neprasidėjusi. Žemyne, kuris driekėsi abipus šios planetos pusiaujo, atsirado ypatingos būtybės, būriais klajojančios po kaitrias plokštikalnes ir vešlius slėnius žemyno rytuose. Jos išradingiau už kitus naudosi aplinkos teikiamomis gėrybėmis, dirbdinosi įrankius, tiesa, paprastus, bet to pakako, kad savo galia iškiltų virš kitų gyvų padarų, būtų už juos organizuotesnės ir stipresnės. Jos vadinosi homo sapiens. Žemynas vadinosi Afrika. Daug tūkstantmečių homo sapiens neskubėjo palikti savo lopšio – Kenijos slėnių ir Etiopijos plokštikalnių. Stiprinami kaitrios saulės ir maitinami dosnios motinos Žemės, jie „veisėsi ir dauginosi, kad užvaldytų visą pasaulį“, kaip rašoma vienoje knygoje. Ir diena išaušo! Lyg ir nieko ypatingo – dviejų ar trijų šimtų „protingųjų žmonių“ grupelė (antropologai dievagojasi, kad ji galėjo būti tik tokia – nei mažesnė, nei didesnė!) priėjo dabartinės Eritrėjos pakrantę ir per Jemeno sąsiaurį iš gimtosios Afrikos persikėlė į Arabijos pusiasalį. Ypatinga atrodo tai, kad tie patys antropologai dievagojasi, kad būtent šis klajojantis bažnytkaimis plėtėsi bei dauginosi ilgus amžius, toldamas nuo savo namų visomis kryptimis, asimiliuodamas, o dažniausiai išstumdamas vietinius pitekantropus, skildamas į gimines, jungdamasis į gentis, formuodamas rases ir vaikiška ranka rašydamas pirmuosius žmonijos istorijos puslapius. Štai kaip kartais nutinka – pora šimtų avantiūristų, nusprendusių paieškoti laimės kažkur horizonte, tame padūmavusiame kitame krante, tapo visos žmonijos, visų tautų, visų mūsų protėviais ir pramotėmis! Bent jau taip pasakoja šita legenda.

Siono legenda

I`m gonna be iron
like a Lion in Zion
Bob Marley

Seniai seniai, šventojo kalno Siono papėdėje savo rūmuose gyveno karalius Saliamonas – „Judėjos Liūtas Nugalėtojas“. Tradicija jį tituluoja išmintingiausiu visų laikų valdovu, jo šventyklos simbolika grindžia savo mokymą kabala ir kitos mistinės tradicijos, apie jį pasakojama daug įvairių legendų ir tiesiog pasakų – jūs, be abejo, tai girdėjote ir, žinoma, skaitėte Biblijoje. Tačiau ten radote ne viską.
Seniai seniai, Arabijos pusiasalio pietuose gyveno sabėjai, valdomi išmintingos ir seksualios karalienės Šebos. Jie kildino save iš žvaigždžių ir garbino dangaus gyventojus.
Sabėjų žyniai garsėjo savo astronomija, mistika, matematika ir ypač, žinoma, astrologija. O pati karalienė bei jos santykiai su Judėjos valdovu minimi ir Biblijoje, ir Korane, ir ne viename grožinės literatūros kūrinyje. Jūs, be abejo, juos skaitėte, tačiau taip pat radote ten ne viską. Etiopijoje iki šių dienų išlikusi sava karaliaus Saliamono ir karalienės Šebos istorijos versija. Po sabėjų karalienės kelionės į Jeruzalę ir susitikimo su garsiuoju bibliniu karaliumi jai gimęs sūnus, vardu Menelikas. Apie jį Biblija nepasakoja, tačiau jis kone populiariausias personažas senąja sakraline gezo kalba rašytuose judaistiniuose, o vėliau ir krikščioniškuose Etiopijos tekstuose bei žodinėse legendose. Kaip žinome iš Senojo Testamento, po Saliamono mirties jo „oficialieji“ sūnūs suskaldė Judėją į dvi valstybes, nuo tada prasidėjo šalies religinis, etinis ir politinis nuosmukis, nuo tada paslaptingai nebeminima ir Sandoros skrynia – centrinis judėjų religijos atributas. Neilgai trukus Pažadėtąją žemę užgrobia babiloniečiai ir didžiąją išrinktosios tautos dalį išsiveda į tremtį. Etiopijoje pasakojama, kad Saliamonas, nujausdamas artėjančias negandas, patikėjęs Sandoros skrynią savo sūnui Menelikui, kuris su brangiuoju kroviniu ir rinktinių izraelitų palyda patraukęs pas žydams ir sabiejams giminingus amharus į Afriką, anapus Jemeno įlankos. Tokiu atveju, Šventasis Sionas kartu su Sandoros skrynia taip pat persikėlė ten, o Menelikas pradėjo naują iš Saliamono ir žvaigždžių garbintojų valdovės kilusią karalių šaką – Etiopijos imperatorių dinastiją. Šios dinastijos valdovai – negusai – šimtmečius saugojo senąją iš Saliamono paveldėtą tradiciją, kurią, laikui bėgant, papildę nauju – krikščionišku – turiniu. Dar vėliau religinis Imperijos lydinys pasipildė Korano apreiškimu – Negusas pirmasis suteikė prieglobstį gimtojoje Mekoje persekiojamų musulmonų grupelei, vadovaujamai Pranašo žento ir būsimojo trečiojo kalifo Osmano. Taip dinastijos saugoma ir globojama unikali Etiopijos religija pasiekė XX amžių. Bent jau taip šią istoriją aiškina amharų legenda.

Aukso Kranto legenda

There`s a natural mystic`s
blowing through the air
Bob Marley

Seniai seniai, priešingame nei Etiopija Afrikos krašte – žemyno vakaruose – jorubų, fonų ir kitos tautos sukūrė galingas karalystes: Beniną, Ganą, Dagomėją, Ašantį. Šie egzotiški vardai slėpė savyje originalias meno tradicijas, socialinius darinius, savas etinių normų struktūras ir apskritai savą susistemintą pasaulėvaizdį. Taigi kai vakarinę Afrikos pakrantę pasiekė islamo ir krikščionybės misionieriai, paaiškėjo, kad jų skelbiamas monoteizmas nebuvo naujiena šių karalysčių žmonėms. Nors pakrantėje egzistavo skirtingos religijos, esminiai jų principai vienijo vos ne visą kontinentą: pasaulio ir būties priežastis – vienintelis Dievas Kūrėjas. Beje, pasaulis ir gyvenimas šioje religijoje – sinonimai. Priežasčių grandinės gale žmonių likimai, žinoma, priklauso nuo Dievo Kūrėjo, tačiau ryšį su Dievu mirtingieji palaiko tik per Jo apraiškas – dvasias. Jorubai jas vadina orišais, Benino fonai – vodunais… Esmė visur vienoda – jos ir žmogaus globėjos, ir gamtos jėgos, ir žmogų užvaldančios būsenos, veikiančios tik čia – žmogui gyvenant žemėje, o ne „anapusiniame“ pasaulyje (žmogui mirus – taigi grįžus kaip „žaliavai“ pas kūrėją, dvasia globėja tampa nebereikalinga ir „išsilaisvina“). Atvirkščiai, net seniai mirusieji protėviai kartu su minėtomis dvasiomis visada šalia, tokiame kasdieniniame gyvenime, kur buities ir religijos neskiria jokia riba.
Tokius religinius principus čia rado ir baltieji vergų pirkliai, didžiųjų geografinių atradimų laikais pasiekę kraštus, dabar jau pavadintus Aukso Krantu. Būtent tokią religiją (patys to nenorėdami) perkėlė ir į Naująjį pasaulį. Laivų triumuose, sukaustytą grandinėmis ir netgi „pakrikštytą“. Taip Kuboje atsirado santerija, Haityje ir JAV pietuose – vudu, Brazilijos Bajos valstijoje – makumba ir dar daug kitų kultų, kur po krikščioniškų ritualų ir jų šventųjų pavidalais slėpėsi afrikietiškas pasaulis su savo dvasiomis ir jokia vergove nenuslopinamu pirmykščiu ryšiu tarp Žmogaus ir Gamtos. Tik piratų bei romo saloje Jamaikoje lyg ir nesigirdėjo nieko ypatinga. Lyg ir… bet šioje, anot Bobo Marley’o, „Karibų širdyje“ taip pat gyveno žmonės, „pavogti iš Afrikos“. Taip Jamaikoje gimė dar viena legenda, pasklidusi plačiau už visus paminėtus kultus ir netgi išsiveržusi anapus juodaodžių pasaulio ribų.

Imperatoriaus legenda

Give us the teaching of His Majesty
for we now want no devil`s filosophy
Bob Marley

Seniai, o gal ir nelabai – čia jau kaip jums pasirodys – 1930-aisiais Etiopijoje buvo karūnuotas Jo Imperatoriškoji Didenybė Ras Tafari Hailė Selasijė („Trejybės jėga“, išvertus iš amharų kalbos), I Karalių Karalius Judėjos Liūtas Nugalėtojas – toks pilnas šio paskutiniojo neguso titulas.
Tais pačiais metais Jamaikoje Markusas Mosaja Garvis paskelbė savo mokymą, davusį pradžią naujai – Rastafario – religijai. Iš esmės jos šaknys pirmosiose trijose čia papasakotose legendose. Senieji judaistiniai Dievo vardai JAH ir JHVH (Jahvė), kuriuos apytikriai galima versti „Aš esu“ ir „Esu kas esu“, afrikietiškoje gamtinėje sąmonėje virto DŽA ir I AND I (aš ir aš) – visuotine pasaulio ir žmonių vienybės Dvasia, Aukščiausiosios Būties vardais. Babilonas, kuriame į nelaisvę paimti izraelitai ir suredagavo mums įprastą Senojo Testamento versiją, Rastafario religijoje tapo bet kokios prievartos ir vergijos simboliu. Babilono sąvoka iš Biblijos (ar Holy Piby, kaip jamaikiečiai vadina afrikietiškąją jos versiją) laikų perkelta į mūsų dienas. Todėl daugeliui jaunų žmonių rasta mokymas suteikia įprasminimą maištui prieš neteisingą (ar neteisingą jų nuomone) sistemą. Ir priešingas vertybių polius, Siono Liūtas Rastafaris, Markuso M. Garvio laikais tebuvęs vien juodaodžių išsilaisvinimo viltimi, gan tiesmukai interpretuojama mesianistine asmenybe, dabar tapo universaliu įvaizdžiu, kaip senųjų Afrikos religijų dvasia užvaldančiu šiuolaikinį žmogų. Savo paties idealiuoju „aš“. Kiekvienam – juodajam, baltajam, kuris įsiklauso į savo prigimtį ir sukyla prieš Babilono vergiją – bent jau savo individualaus Babilono. Tokia dar viena legenda, vis dažniau specifiniu ritmu skambanti ir mūsų miestuose, gamtoje, aplinkui, paliečianti vis daugiau mūsų. Legenda, kuri dar neparašyta iki galo.

„Literatūra ir menas“, 2003 03 14