APIE POEZIJĄ, DIEVĄ IR PANKUS

Manto Gimžausko pašnekesiai su Zigmu Paulausku – poetu iš Kupiškio, jaunųjų filologų konkurso finalininku

Jis dalyvavo šiųmetiniame jaunųjų filologų konkurso finale Telšiuose. Jo eilėraščius spausdino „Moksleivis“, Kupiškio rajono laikraštis „Kupiškėnų mintys“. Viskas. Daugiau niekas Zigmo, bebaigiančio dvyliktąją klasę ir rašančio eilėraščius provincijos džiunglėse, nelepino. Šito pašnekesio tikslas – nupiešti bent šiokį tokį Zigmo portretą jo paties žodžiais, portretą žmogaus, ryškiai išsiskiriančio iš minios, mindančios mažo miestelio gatveles.
Pradžioje turiu šį tą paaiškinti. Mudu su Zigmu – seni draugai ir visokių oficialumų vengiame. Zigmas dažnai svečiuojasi mano palėpėje, tame žurnalų komplektais ir knygomis užverstame užkaboryje, dėl savo specifikos vadinamu „Irštva“. Nuo pat mūsų pažinties pradžios kaip tik čia, „Irštvoje“, ne tik netyla kalbos apie poeziją, bet ir verda nuolatiniai ginčai pačiomis įvairiausiomis temomis. Paskutinieji keli vakarai buvo kiek neįprasti: ne tradicinės diskusijos, o mano klausimai ir Zigmo atsakymai į juos.

***

– Pradėkime nuo poezijos. Šįkart pažvelkime į ją tik vienaip. Kai tu skaitai savo kūrybą, man visada kyla minčių apie tave supančią aplinką. Taigi kas toji „tavo“ aplinka ir kaip ji įtakoja tavo poeziją?
– Nežinau net, kiek yra mano eilėraščių, paremtų grynais įspūdžiais, bet visi tie įspūdžiai iš mane supančios aplinkos. Tai kada nors „sugauta“ nuotaika, ankstesnė patirtis ir staigiai sugrąžinti išgyvenimai. Tuos išgyvenimus man sugrąžina aplinka, šitaip leisdama pasireikšti kaip kūrėjui.
– Klausdamas turėjau omenyje kasdienybę. Ką gali apie ją pasakyti?
– Mano santykis su kasdienybe – santykis su pačiu savimi. Tai svarbiausia. Kasdienybė – nuolatinis savęs analizavimas. Ir nereikia daugiau apibendrinimų. Juk žiūrint konkrečiai, kasdienybė – „paprasta diena“.
– Kaip tik konkrečios tavo poezijos detalės labiausiai ir įsimena.
– Taip. Visą informaciją gauname būtent iš to, ką sutinkame kasdien. Tie kasdieniški elementai išryškėja panašiai kaip mintys prieš pat miegą, kuomet sąmonė dar nespėjusi visiškai „išsijungti“. Konkreti mano aplinka – tai kaimas, gimtos ir įprastos vietos, lydinčios nuo pat vaikystės kaip daugiaveidis Krišna. Mes nesame vaikai ir išskiriame save iš aplinkos, nors kartais gera būti panašiu į vaiką, kuris nepažįsta savęs veidrodyje. O „savos“ vietos leidžia taip pasijusti. Kitur viskas tėra tik aplinkos fiksavimas. Gimtos vietos – tai kažkas daugiau, tai mano paties asmenybė, šitaip užkoduota eilėraščiuose.
– Na o žmonės, kurie tave supa?
– Man pasisekė, kad net tokioje „lygumoje“ kaip Kupiškis yra daug puikių žmonių. Vis dėto juos siečiau su aplinka, apie kurią kalbame, nes galbūt neverta tų žmonių išskirti, pavyzdžiui, iš gamtos. Kiekviena vieta Kupiškyje ar Drūlėnuose (taip vadinasi kaimas, kuriame Zigmas gyvena vasarą – M. G.) kažkuo brangi, tad ką jau kalbėti apie žmones. Iš esmės pagal juos ir gali atpažinti savąją aplinką.
– Tiek daug šnekėta ir ginčytasi apie religiją. Tas dėmesys jai mus vienu metu ir skiria, ir jungia. Tad kas tau yra religija ir kaip poetui, ir kaip jaunam žmogui?
– Tu pats, Mantai, mėgsti kartoti psichoanalitikų teiginį, kad mes visi priklausome nuo vaikystės. Man nuo pat ankstyviausios vaikystės religijos įtaka buvo didelė. Iš pat mažens turėjau savitą, vaikišką krikščionybės supratimą, kurį formavo religinis auklėjimas namuose, patarnavimai šv. Mišiose, pirmoji komunija ir t.t. Taigi buvau pamaldus berniukas, jaučiau giliai tikinčių tėvų ir senelių įtaką. Jie atrodė lyg tarpininkai tarp manęs ir Dievo. Aš nepraradau to ankstyvojo religijos poveikio, kurį man nuolatos atgaivina tie patys žmonės, ta pati Kupiškio bažnyčia. Religijoje ypač glaudus ryšys su vaikyste – kaip niekur kitur. Žinoma, būčiau madingas, jei pasigirčiau, kad mano poezijai įtakos turėjo Rytai, kadangi Rytų išmintimi tikrai truputį domėjausi. Bet ir be šitų ieškojimų ryšys su Dievu keitėsi: išnyko vaikiškas tarpininkų poreikis, prieš akis atsivėrė daugybė įvairių religijų. Aš per krikščionybę galiu atsiskleisti taip, kaip kiti kad atsiskleidžia per kitokias religijas ar net, pavyzdžiui, per kokius nors horoskopus. O Šventasis Raštas juk įkvėpė ne vieną poetą. Poetui religija gali atverti daug naujo ir pagaliau leisti suprasti, kad viskas yra viena. Poezija yra mano mūza.
– Kai kalbi apie religiją, aš vis prisimenu savo paties dienas ir naktis, praėjusią vasarą praleistas Inkūnuose, bendruomenės „Verus“ stovykloje. Vieną vakarą mes, stovyklautojai, sėdėjome aplink laužą ir pasakojome istorijas apie tai, kaip ir kada kiekvienas ryškiausiai pajutome Dievą. Tąsyk pasakojau apie vieną karštą vasaros dieną Vilniuje patirtą įspūdį. Lyg ir nieko neįvyko: eidamas pro medines Šnipiškių tvoras purviname šaligatvyje pamačiau dar purvinesnį mažą berniuką. Jis ėjo, skvarbiu žvilgsniu žiūrėdamas į praeivius, o ant jo rausvų marškinėlių matėsi apsitrynęs piešinys: geltona saulė ir debesys. Ir tikrai kažkas įvyko, kad priėjęs arčiau pastebėjau vos įskaitomą užrašą po piešiniu: HEAVEN – dangus. Tai tokia buvo mano istorija, o ką tu pasakysi apie savąjį Dievo išgyvenimą?
– Daugelis pasakoja, kad Dievą pajuto krizių, sukrėtimų metu. Tokiais atvejais įprasta kreiptis į Viešpatį. Tada žmonės lyg kūdikiai atveria širdis Dievui ir kviečia jį vidun. Pažįstu žmogų, kuriam senas tetos dovanotas Šventojo Rašto tomelis pažadino tikėjimą. Dažnai žmogus tariasi lyg ir viską žinąs apie Kristų, o Dievo vis vien neranda. Reikalingas kažkoks praregėjimas, kaip Budai. Žmonėms, pajutusiems Dievą persilaužimo metu, savotiškai netgi lengviau. Religingiausi žmonės – buvusios padugnės. Pagaliau viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo to, ką mes jaučiame. Štai „New Age“ išpažinėjai teigia, kad Dievas ateina pas žmones kas 2000 metų. O aš savo ruožtu galiu pasakyti, kad turiu daugiau Dievo būdamas devyniolikos metų, negu būdamas septyniolikos. Nekalbu ar tobulėjimą, tiesiog manau, kad kiekvienąkart ryškiausiai pajunti Dievą, kai atskleidi vis naują jo veidą. Ir sulaukus devyniolikos tų atskleistų veidų jau daugiau. Sunku pasakyti, kada pajutau Dievo buvimą. Turbūt tada, kai pirmą kartą sukalbėjau „Tėve mūsų“ maldą, išmokęs ją atmintinai ir dar nesuprasdamas žodžių prasmės. Tada ne aš kalbėjau Dievui, bet Dievas kalbėjo man. Taip atsiskleidė vienas Dievo veidas. Kitą Jo veidą atskleidžiau, kai pradėjau aktyviau gilintis į save ir t.t.
– Mūsų karta atėjo į pasauli, kuomet pankai jį drebino savo lozungu „be ateities!“. Ar tu tiki žmonijos ateitimi ir ką gali pasakyti apie tą laiką, kuris dar netapo dabartimi?
– Ateities išvengti nepavyksta, kad ir kokia ji būtų. Bet kad ta ateitis pateisins idealistų svajones, aš labai labai abejoju. Nesakau, kad žmonija – žlugusi. Pritariu tai nuomonei, kad visuomenės gyvenimas vystosi ciklais, į viršų einančia spirale, ir nepranašauju kokios nors baisios katastrofos. Tiesiog aš labiau džiaugiuosi savo dabartimi, o ateitį vertinu tik tiek, kiek ji pateisina mano praeitį. Pankai iškėlė labai šaunų šūkį, turintį didelę filosofinę vertę. Jie taip gyvendami iš dabarties susikūrė savotišką ateitį. Per dabarties stiklinės kraštus besiliejanti ateitis – štai kas yra tikrasis punk. O mitas, kad pankai supuvę ir negeri – tik žmonėms gąsdinti, kad šie nepamirštų tvarkingai rengtis ir puoselėti ūsus.
– Dabar netyla diskusijos apie plintančią spekuliaciją vertybėmis, žmonių nelygybę, naują ir savitą visuomenės modelį.
– Čia atsakymas paprastas. Vertybės tam ir skirtos, kad jomis būtų spekuliuojama. Jei niekas nespekuliuotų, būtų galima suabejoti, kam jos iš viso tinkamos. Štai pavyzdys: buvo laikai, kai spekuliuodavo džinsais. Kodėl? Todėl, kad tai buvo geri džinsai. Paprasta! Dar trumpesnė kalba apie lygybę: lygybė tarp žmonių – tai visiškas absurdas. O visos tos šnekos apie visuomenę man sukelia tik pašaipą ir pagerina apetitą.
– Po tokių kategoriškų frazių pokalbį norėčiau užbaigti žmoniškesnių, tiesesniu klausimu: kuo žmogus tave labiausiai domina?
– Visada mane labiausiai domina žmogaus santykis su savimi: savęs vertinimas ir suvokimas. Tai atsiskleidžia bendraujant. Taip pat įdomios aplinkybės ir situacijos, išryškinančios žmogaus individualybę. Šiuo požiūriu įdomiausi žmonės tie, su kuriais esu neilgai pažįstamas. Taip pat patraukia visi, sugebantys kažkuo išsiskirti iš kitų. Čia tiktų Balzako žodžiai apie tikrą genijų: jis panašus į visus, o į jį niekas nepanašus. Tikrai unikalūs yra tie žmonės, kurie gyvena tarp mūsų ir „turi savotišką lauką“ apie save, kuris neleidžia masei jo užlieti. Patinka žmonės, nuolat intriguojantys aplinkinius, žmonės vieną kasdienybės dovaną gyvenantys savaip.
– Ačiū tau už pokalbį – ne pirmą ir ne paskutinį.

„Moksleivis“, 1994 m. Nr. 8