APOKALIPSĖS SUPERŽVAIGŽDĖ
Fabrikas, dozuojantis šlovę
Andys Warholas ir jo penkiolika minučių šlovės kiekvienam… Mūsiškė realybės šou era su savo visuotiniu tiražavimu, interaktyvumu, daiktų ir reiškinių „pridėtine verte“, paradoksaliu anonimiškumo ir „personalizavimo“ deriniu kai kam gali atrodyti išsipildžiusia popmeno karaliaus vizija. O kai kam – tiesiog apokalipse. Pasirodo, šitie du požiūriai gali netikėtai sietis…
Ne ką mažiau už patį Andy Warholą išgarsėjo jo įkurtas „Fabrikas“ – studija, kurioje septintajame dešimtmetyje ir vėliau kasmet būdavo „pagaminama“ po du tris tūkstančius vien paties šeimininko paveikslų, sukama gausybė filmų, kur vyko gausybė to meto meno akcijų ir dar daugiau rafinuotų bohemos vakarėlių. Ir tai dar ne viskas – „Fabriko“ konvejeriu riedėjo ne vien meno kūriniai, bet ir „superžvaigždės“. Taip Warholas vadino savo filmų aktorius ir kitus jo studijos bendradarbius.
„Superžvaigždės“ titulas „Fabrike“ buvo dalinamas dosniai, todėl jų sąrašo ilgis išties tapo kone astronominis. Pavyzdžiui, jame atsirado vietos netgi karingajai feministei Valerie Solanas, pasikėsinusiai į Warholą. Tačiau, kaip ir žvaigždės danguje, didžioji „superžvaigždžių“ masė liko tik mirguliuojantis fonas savo kūrėjui. Žinoma, galima pasidomėti, pro teleskopą pasigėrėti spindesiu, susirasti vardą žvaigždėlapyje… Penkiolika minučių šlovės ir nė akimirkos daugiau!
Šiandien, norint sumenkinti Warholo įtaką šiuolaikinio meno raidai, reikėtų paieškoti itin drąsių argumentų, tuo tarpu daugelis „superžvaigždžių“ taip ir liko visiškai priklausomos nuo jo kūrybos bei laikmečio konteksto. Vis dėlto, kaip ir astronomijoje, „Fabrike“ būta skirtingų rūšių žvaigždžių ir šlovė joms dozuojama nevienodai: tarp nykštukų ir juodųjų skylių visai netikėtai gali virsti supernova, nešančia mums ultravioletinius apokalipsės spindulius…
Klinikinis įkvėpimas
Ultra Violet be abejo buvo atsidūrusi pirmosiose Warholo šlovės dalybų gretose. Ekstravagantiška prancūzė Isabelle Collin Dufresne 1964-aisiais pasivadino Ultra Violet ir įsiliejo į garsiojo dailininko „superžvaigždžių“ svitą. Ji darbavosi iškart keliuose legendinio fabriko cechuose: ir kaip dailininkė, ir kaip šokiruojančių Warholo filmų aktorė, ir tiesiog kaip jo kompanionė, kas toje narciziškoje aplinkoje buvo gal net svarbiau už konkrečią meninę veiklą. Hiperaktyvios, gausybę pačių įvairiausių interesų turinčios menininkės biografija – tikras žvaigždžių paradas. Ji filmavosi Johno Schlessingerio ir Milošo Formano filmuose, bendradarbiavo su Royumi Liechtensteinu, Rauschenbergu, Chamberlainu, ją savo mūza vadino net Salvadoras Dali. Ultra Violet buvo sava marguose ir triukšminguose septintojo dešimtmečio Amerikos avangardo sluoksniuose. Tačiau tai vis vardai ir kontekstas. Kitaip, nei galima būtų tikėtis iš tipiškos „superžvaigždės“, apsispręsti dėl savo pačios kūrybos principų menininkei padėjo ne įspūdingų pažinčių virtinė, o… klinikinė mirtis. Grįžusi į gyvenimą Ultra Violet pagrindine savo kūrybos tema pasirinko apokalipsę. Apokalipsė jos kūryboje tapatinama su pačia dabartimi, epocha, kurioje gyvename. Tačiau Ultra Violet atkreipia dėmesį ir į siauresnį apokalipsės aspektą - šiuolaikinio meno situaciją. Menas turįs „išgelbėti pats save nuo desakralizacijos ir menkystės“. Savo misijai įgyvendinti Ultra Violet 1990-aisiais įsteigė nuosavą studiją, turėjusią tapti naujo meninio judėjimo centru. Panašu, kad tai ir liko vieno žmogaus judėjimo planas, idėją studiją paversti šių apokaliptinių laikų meno centru, panašiu į septintojo dešimtmečio A.Warholo „Fabriką“, žlugo. Bet to negalima pasakyti apie pačią Ultra Violet. Ji ligi šiol platina savo idėjas, keliauja po pasaulio galerijas su savo paveikslais, jungiančiais technologinę akimirkos ekstravaganciją su fundamentaliais, daugybe kartų sąmonėje įsirėžusiais vaizdiniais, nešdama savo tikėjimą – naivų, bet pavydėtinai tvirtą.
Manifestai vis dar rašomi!
Apžvelgdamas vieną paskutiniųjų Ultra Violet parodų, skirtą Apreiškimo knygos motyvui apie antrąjį Kristaus atėjimą, Niudžersio universiteto meno istorijos koordinatorius daktaras Jose Rodeiro apibendrino menininkės misijos aktualumą mūsų laikmečiui straipsnyje, kurio jau pati antraštė „Ar Kristus politkorektiškas?“ ironiškai, bet atpažįstamai charakterizuoja šiandieną:
„Savo dangaus peizažais intuityvusis Ultra Violet genijus kviečia mus naujomis akimis pažvelgti į dangų, suvokti jo didingą panoramą, įsigilinti į jo fenomeną, kurį mes dažnai ignoruojame ar laikome savaime suprantamu. Lyg visi tie radarai, budriai stebintys padangę, ieškantys toliuose gyvybės ženklų, sekantys asteroidus, kometas, palydovus, raketas, bombonešius ir rugsėjo 11-osios kamikadzes, šiame katastrofų ir apokalipsės amžiuje mes turėtume pakelti akis aukštyn, kad įžvelgtume pirmuosius Kristaus sugrįžimo požymius.“
„Intuityvųjį genijų“, žinoma, kiekvienas gali interpretuoti kaip patinka. Dažnam toks santykis su autoriaus nešama žinia būtų norma. Tik ne Ultra Violet! Ji šiais apokaliptiniais laikais nesigėdija savo idėjas komentuoti – sudėti jas į manifestą. Juk tai taip nemadinga! Atrodo, ekstravagantiškoji popmeno „Fabriko“ žvaigždė iš tiesų rimtai tiki savo misija, tik tai, tiesa, irgi taip nemadinga…
Ultra Violet MANIFESTAS
Aš garbinu šviesą – nesvarbu, ar būtų ji dangiška, ar elektrinė. Ji sukuria pusiausvyrą tarp energijos ir tiesos, pažadina supratimą ir protą. Balistikos ir aviacijos mokslas įkvepia mano kūrybą.
Ir angelai, ir lėktuvai yra dieviški bendravimo nešėjai. Lėktuvai ir archangelai sujungia mūsų technologinės eros greitį ir dvasingumą. Dangiški žinianešiai skrieja savo greitomis mašinomis, įveikdami garso barjerą, judėdami amžinos šviesos link.
Mano darbai vaizduoja pasaulinį tinklą, nupintą iš miriadų žinių, kuriomis knibžda erdvė. Tai interaktyvi aerodinaminė žaismė, sujungianti mokslą ir šventraščio studijas. Kompiuterinė grafika, tapyba, NASA inžinerinių pasiekimų koliažai ar netgi parabolinės antenos – visos priemonės tinkamos meno kūriniui.
Matematinės lygtys – naujieji mūsų laikų mitai, o lygybės ženklai – jų naujieji herojai. Lėktuvo dizainas gimsta matematinėse lygtyse pirmiau, nei gamyba paverčia jį tikrove. Laikau visų sričių mokslą ir visas disciplinas gyvomis estetinės saviraiškos kalbomis.
Sferos, neatpažinti skraidantys objektai, parabolės, prizmėse lūžtančios spalvos, erdvėlaikis, Dievo kūrinija: praeities, dabarties ir ateities reikšmė, mano intuicija ir mano emocijos, mano tikėjimas, mano vizijos ir dar daug visko – naudojuosi viskuo, ką gali sukurti mano galva ir rankos.
Daugumą mano darbų įkvėpė Apreiškimo knyga, taip tinkanti mūsų branduoliniam amžiui. Šeštasis knygos antspaudas atvertas ir rodo apokaliptinius simptomus. Tai instrukcija mūsų dabarčiai, kad suvoktume visą jos reikšmę ir svarbą, kad įvertintume savo epochą, kaip vieną iš didingiausių visoje žmonijos istorijoje.
VIETA JŪSŲ MANIFESTUI …………………………………………………………
Kada dar gali būti tinkamesnis metas manifestams ir skambiems pareiškimams, jei ne dar kartą apsukus orbitą aplink saulę ir imantis naujų darbų? Neatsitiktinai pirmajame šių metų meno dis/kurse puslapyje atsirado Ultra Violet manifestas. Jis atrodo lyg atėjęs iš kitos epochos, dvelkiantis modernistų deklaratyvumu, bet vis dėlto tai mūsų dienų „produktas“, ir Ultra Violet siunčiama apokaliptinė šviesos žinia skirta būtent mums. Priimkime ją arba priešinkimės! Simpatizuokime arba tyčiokimės! Kaip ir iš visų manifestų, netgi savų… Svarbiausia, kad menas neliktų sausu katalogu ar faktų virtine jam reikalinga pozicija. Ir mūsų puslapiui taip pat! Norėtųsi, kad šalia meno procesų apžvalgos, naujienų bei kronikų neliktų be dėmesio pirminis viso to impulsas. Juk jam ir skirtas šis puslapis. Tad nuoširdžiausiai sveikiname visus skaitytojus ir linkime aktyvių, principingų ir radikalių metų. Jei, pasak Andy’io Warholo, kiekvienas yra potenciali žvaigždė, tai ir kiekvienas mūsų puslapio skaitytojas yra ir potencialus jo autorius. Laukiame Jūsų manifestų, protestų, idėjų, doktrinų, teorijų ir net revoliucijų kad galėtume ne tik skaityti ar rašyti apie meną, bet kvėpuoti juo, gyventi ir džiaugtis.
Su pagarba ir meile
Mantas Gimžauskas
[email protected]
„Literatūra ir menas“, 2006 01 13