BIOMENAS: AR KIAULĖS GALI SKRAIDYTI?

„Kokį seniausią liudijimą galime pasitelkti, kai pasisukam ištakų link? Ar išskirsime tą metą, kai žvaigždžių dulkės krito ant žemės, ar tuos laikus, kai ėmė daugintis pirmosios gyvų molekulių grandinės? Ar tai bus era, kai mūsų protėviai – išeiviai iš Afrikos – tapo homo sapiens sapiens? Kada gi buvo šios nuostabios gyvenimo ir gyvybės kelionės pradžia? Daugybė atsakymų į šiuos jaudinančius klausimus dar tik bus duota pasitelkus naujas priemones ir pažangias technologijas. Radioaktyvaus datavimo metodas, archeologinė analizė, morfologija ir paleontologija jau gerokai išplėtė supratimo ribas, o šiuolaikinės genetikos tyrimus paspartino skaitmeninių technologijų revoliucija. Mėsą ir kaulus pavertus skaitmeniniu kodu, naujoje šviesoje atsiskledžia senieji klausimai apie gyvybės kilmę ir jos laboratoriniai tyrinėjimai. Pasitelkę skaitmenines priemones, architektai projektuoja būstus, režisieriai praturtina savo filmus naujais specialiaisiais efektais, chirurgai atskiria Siamo dvynius, o mokslininkai mėgina iš kamieninių ląstelių dauginti kūno dalis. Ir, žinoma, menininkai, nuolat besidomintys naujomis vaizdinės išraiškos priemonėmis, pajungia šias technologijas estetiniams tikslams.“
Šių minčių autorė Suzanne Anker – biomeno atstovė. Iš tiesų šios krypties meną su medicina, kamieninių ląstelių inžinerija, genetika ir panašiais dalykais sieja gerokai daugiau, nei vien čia paminėtos skaitmeninės technologijos. Biomeno sąvoka apima visą meną, įkvėptą biologijos mechanizmų ar besiremiantį biologinėmis koncepcijomis. Kūrybinė biomeno idėjų išraiška įvairuoja nuo gyvosios gamtos reiškinių ar medicinos procesų „nekaltų“ piešinių iki genetinių intervencijų, keliančių karštus etinio pobūdžio ginčus. Charakteringu skandalingosios šio reiškinio pusės pavyzdžiu galėtų būti Stevenas Kurtzas, sulaukęs net įstatymo saugotojų dėmesio, kai buvo nustatyta, jog savo namų laboratorijoje modeliavo meno kūrinius iš… bakterijų ir DNR molekulių.
Piktų priekaištų dėl neetiško elgesio su gyvomis būtybėmis sulaukė ir Eduardas Kacas, pasinaudojęs medūzos genu, kad sukurtų tamsoje švytinčius augalus ir gyvūnus.
Naujos mūsų dienų biologijos, ypač biomeno, galimybės apskritai kelia daug etinių bei filosofinių klausimų. Natūralu, kad menininkų, besisemiančių idėjų iš mokslo, kūrybą lydi ginčai iš tų pačių sferų. Tačiau biomeno provokatyvumas pajėgus ne vien supurtyti nusistovėjusią vertybių skalę – netikėtas, neįprastas požiūris į gyvybės procesus, išradingas moderniausių metodų ir technologijų panaudojimas gali tapti labai pozityviu iššūkiu naujai pažvelgti į tuos slėpinius, kurie visuomet buvo taip arti – mūsų pačių ląstelėse, mūsų genetiniame kode.
Vertinant biomeno apraiškas novatoriškumo aspektu, sunku būtų rasti ekstravagantiškesnę veiklą nei ta, kuria užsiima Audinių kultūros ir meno projektas (TC&A), sukurtas Perte, Australijoje. Jau pats pavadinimas išduoda, kad pagrindinė kūrybos priemonė – gyvų organizmų audiniai. Tuo tarpu projekto tikslas formuluojamas ne taip „kūniškai“ – menininkai jį apibrėžia kaip „gyvybės dilemų sprendimą pasaulyje, kuriame moksliniai faktai ir prasimanymai taip susijaukę, kad mes tampame abejingi mokslo kuriamiems stebuklams“.
Štai keletas TC&A eksperimentų pavyzdžių.
„Kiaulės sparnai“ („Pig wings“). Sumanymo idėja – mokslas neįmanomą padaro įmanomu. Iš kiaulės kaulo čiulpo biologiniame reaktoriuje išauginami miniatiūriniai sparnų modeliai. Sparnai formuojami net trijų skirtingų modelių: „angeliškas“ (panašus į paukščio), „siaubingas“ (šikšnorparnio) ir „atgyvenęs“ (dinozauro). Bandymas demonstruoja ateities pasaulio galimybes, kai organai bus gaminami pagal užsakymą ir iš principo netgi kiaulės galėtų skraidyti.
„Bekūnė kulinarija“ („Disembodied Cuisine“). Vienos TC&A parodos metu iš gyvų varlių buvo išgauta keletas ląstelių, kurios tapo žaliava „mėsai be aukų“ (victimless meat). Prižiūrimos ir maitinamos varlės ramiai toliau gyveno joms skirtame rezervuare, o tuo metu iš jų ląstelių buvo auginami „kepsniai“. Paskutiniąją parodos dieną patiekalas buvo patiektas auditorijai, o projekto „bendraautorės“ varlės galėjo stebėti, kaip menininkai, kartu su lankytojais, degustuoja jų mėsą.
MEART. Tai dirbtinis, pusiau gyvas biomenininkas, sukurtas bendromis kompiuterių specialistų, menininkų ir negyvos žiurkės jėgomis. Vaizdas, perduodamas iš Perto į Jungtines Valstijas, stimuliuoja negyvos žiurkės smegenų neuronus. Neuronų sukuriami signalai siunčiami atgal į Australiją, kur jie valdo elegantiškas paslankias roboto rankas. Robotas, paklusdamas signalams, sukuria abstraktų piešinį. Projekto dalyviai juokauja, kad kai kam MEART galėtų būti menininko idealas – kūrėjas, visiškai nepriklausomas nuo savojo „aš“.
Kiek daugiau nei prieš metus Portugalijoje veikė paroda, skirta biomeno santykiui su skaitmeninėmis technologijomis. Be rašinio pradžioje jau minėtos Suzanne Anker, pristačiusios parodoje savo kontroliuojamas gyvas instaliacijas, keletas kitų menininkų pristatė kūrinius, kurie reprezentuoja vieną ar kitą technologinį metodą ar galimus meno vystymosi kelius. Patys objektai – regimi, apčiuopiami, pateikti parodos lankytojų teismui – akivaizdžiai nėra svarbiausias parodos akcentas. Kūriniai tėra savotiška pasirinkto eksperimento eigos ir sėkmės ataskaita.
Pavyzdžiui, Haroldas Cohenas eksponuoja paveikslus, sukurtus kompiuterio, kurį jis trisdešimt ketverius metus mokė spalvotyros. Tiksliau kalbant, dailės studento duoną krimto kompiuterinė programa, metai po metų apdorodama naujus duomenis ir besimokanti iš savo pačios patirties. Dabar ji pajėgi savarankiškai eksperimentuoti su spalvomis ir per vieną naktį atlikti per šešiasdešimt skirtingų spalvų derinimo variacijų. Eksperimentas atskleidžia dvipusį procesą – dirbtinis intelektas perima žmogaus intelekto veiklos modelį ir, pats nagrinėdamas estetines problemas, demonstruoja universalių intelekto principų galimybes, aktualias tiek mašinai, tiek žmogui.
Leonelį Mourą taip pat domina proto mechanizmai. Jis sukūrė autonomiškus tapančius robotus. Autonomiškumas čia reiškia tai, kad robotui neprimetama jokia išankstinė žmogaus nuomonė parametrų ar užduočių forma. „Šie robotai tapo taip pat, kaip kiti padarai suka lizdus, renkasi gyvenamąjį arealą ar formuoja socialinius santykius“, sako menininkas. Vienintelis žmogiškas įsikišimas į roboto kūrybą yra „sėkla“ – vizualinė medžiaga, kurią robotas gali laisvai interpretuoti ir savaip perdirbti. Parodoje Leonelis Moura demonstravo savo robotų paveikslus, sukurtus Andy Warholo „Marilinos“ motyvais.
Christa Sommerer ir Laurentas Mignonneau siūlo pačiam parodos lankytojui trumpam įsijausti į Sutvėrėjo, ar, mažų mažiausiai, genų inžinieriaus vaidmenį. Jų sukurta programinė įranga paverčia paprastą tekstą skaitmeniniu DNR kodu, kuris, kaip genomui ir dera, modeliuoja gyvą organizmą. Parodos lankytojui tereikia ką nors įrašyti į teksto laukelį ir stebėti monitoriuje, kaip DNR kodo ekvivalentu virtęs tekstas piešia gyvo organizmo kontūrus. Paskui, tokiu pat principu galima sukurtą būtybę „maitinti“, veikti vystymosi sąlygas ar provokuoti mutacijas. Tiesa, tokie Dievo žaidimai įmanomi tik virtualioje erdvėje, bet, jei jau matematinis modelis sukurtas, nori nenori susimąstai, kada bus pasiryžta tolesniam žingsniui…
Ryškiame biologijos procesų inspiruoto meno kaleidoskope smagu aptikti ir lietuvišką motyvą. Tai Floridoje gyvenančio daktaro Audriaus Plioplio tapyba, sulaukusi atgarsio pasaulyje. Ji ne tokia ekstravagantiška, kaip šiame rašinyje pražygiavęs skraidančių kiaulių ir kūrybos laisve besimėgaujančių robotų paradas, tačiau, ko gero, daug artimesnė kiekvienai mąstančiai būtybei. Būtent MĄSTANČIAI, nes Audrius Plioplys savo drobėse pačia tiesiausia šio žodžio prasme rodo mums žmogaus MINTIS. Kiekvienas mūsų įspūdis, sukeltas pamatyto vaizdo, smegenyse išreiškiamas vienokiu ar kitokiu neuronų jungčių deriniu. Pripažintas neurologijos specialistas A. Plioplys fiksuoja ir vaizdą, ir neuronų jungtis. Konkretus vaizdas fotografijoje ir atmintis apie jį, išsaugota smegenyse, užfiksuota ir perkelta į tapybos drobę lyg abstraktus ornamentas. Sfinksas Egipte, akmenų krūvelė Kanados šiaurėje ar Vilniaus apylinkių peizažas virsta kompozicijomis, sukurtomis ne prie molberto, o tiesiai ten, kur gimsta visos mūsų visų inspiracijos ir kūrybiniai impulsai. Stengtis detaliau žodžiais perteikti daktaro kūrybą, ko gero, būtų netgi nelogiška: mintys apie regimą vaizdą mus lydi kiekvieną akimirką, o čia gi visai nekasdienis atvejis – vaizde regime pagautas ir išsaugotas mintis. Tik, žiūrint išradingus daktaro kūrinius, kyla paprastas žmogiškas smalsumas – pamatyti savo paties neuronų raštą, išsaugojusį atmintį apie paveikslo sukurtą įspūdį…

„Literatūra ir menas“, 2006 03 31