EVANGELIJA, KUKURŪZAI IR GERILJA

Tikėjimas sielai ir skrandžiui

Bet koks bet kokios religijos dvasininkas labai sklandžiai ir iškalbingai išaiškins jums, kodėl jūs ir šiais laikais negalite apsieiti be religijos. Esą nepakanka susikurti vien medžiaginį konfortą, džiaugtis kaskart vis rafinuotesnėmis pramogomis ir mėgautis stulbinamomis informacinės eros galimybėmis. „Šiuolaikinio žmogaus saviraiška nebus visavertė, kol ji nesirems į aukštesnį – anapusinį – pradą.“ Toks, ko gero, pagrindinis mūsų laikų argumentas už religiją. Neabejoju – girdėjote jį šimtus kartų. Ir iš tiesų – netgi laimės kūdikis, turintis piniginėje didesnę sumelę, negu ta, kuri sukasi vidutinės valstybės biudžete, žmogus, kurio operacijos akcijų biržoje nulemia atskirų miestų ar net tautų gyvenimus, magnatas, įperkantis geriausius pasaulio medikus, psichoanalitikus ar menininkus, gali lengvai suklupti savo paties sielos „egzistenciniame lūžyje“. Antra vertus, senutė kur nors Šiluvoje prie lauko gėlėmis kvepiančio Švenčiausiosios Mergelės altoriaus pasinėrusi į nuoširdžią kontempliaciją (ir net nežinanti, ką reiškia žodis „kontempliacija“) laikinai pamiršta savo besibaigiančią pensiją, tuščią skrandį, skaudančius sąnarius ir prasigėrusius bedarbius vaikus. Viena kita paguodžianti evangelijos eilutė, raminantis ir nesudėtingas rožinio maldų vėrinys – štai jau šioks toks užtaisas prasmingai nugyventi dar vieną dieną, priartinančią prie amžinybės. Kažin ar verta ginčytis, kad tikėjimas guodžia ir stiprina. Tik va tas skrandis. Net sutelkus visą dėmesį į dvasinį pasaulį, jis kaskart vis labiau ir labiau save primena. O jei tu visai ne senutė, jei jautiesi dar kiek per jaunas amžinybės malonumams, jei gyveni savo protėvių žemėje, kuri tau nebepriklauso ir vargu ar priklausys tavo vaikams? Kažin, ar ilgai sugebėsi tikėti, kad tau priklauso dangus? Jei negali nė per nago juodymą pakeisti savo šeimos ir savo gentainių buities, vargu ar paguos tavo Išganytojo stebuklingas sugebėjimas vandenį pakeisti vynu? Jei nežinai, ką valgysi rytoj, ar labai rūpės gilintis į liturgijos prasmes ir dvasinių mokymų subtilybes? Na ir bedieviškas tas skrandis – jis taip dažnai pakiša koją sielai jos kelyje į religinį tobulumą! Ko gero, rašyti apie egzotiškus kultus ir netikėtus žmonijos minties posūkius būtų smagiau, bet truputį nesąžininga pamiršti tokią daugybę žmonių, kurie kasdien susiduria su ne tokiomis „ezoterinėmis“ problemomis. Laikas mūsų rubrikoje skirti šiek tiek dėmesio ne tik sielai, bet ir tam nelemtam skrandžiui. Jūsų dėmesiui – dar viena religija: Romos Katalikų bažnyčia. O tiksliau – mūsuose ne itin pastebimas jos pavidalas, vadinamas Išlaisvinimo teologija. Šis specifinis, pačių katalikų prieštaringai vertinamas reiškinys daro lemiamą įtaką regionui, kuriame gyvena gausiausia katalikų bendruomenė pasaulyje – Lotynų Amerikai. Taip, išties toli nuo Lietuvos! Bet ar tolima?

Dievai augina kukurūzus ir gina nuo priešų

Dar prieš Kolumbui „atrandant“ Naująjį Pasaulį, jo gyventojai tūkstančius metų kūrė viena kitą keičiančias civilizacijas su savomis religinėmis ir socialinėmis sistemomis. Kraštas, kurį XVI amžiuje kolonizavo europiečiai, nebuvo koks baltas popieriaus lapas, ant kurio galima būtų tiesiog naujai rašyti dar vieną krikščioniškosios eros puslapį. Pirmieji archeologiniai liudijimai apie nuoseklesnes religines sistemas Lotynų Amerikoje mus pasiekia iš 2-ojo tūkstantmečio prieš Kristų pradžios. Beje, pirmosios šio žemyno organizuotos religijos atsirado dviejuose didžiausiuose ikikolumbinės civilizacijos centruose – dabartinės Peru ir Meksikos teritorijose. Kalbant apie mūsų dienų Išlaisvinimo teologiją, pagrindinis dėmesys vėl krypsta į tas pačias šalis.… Tačiau, norėdami geriau suvokti žemyno religinę specifiką, trumpam grįžkime į senąją, ikikrikščioniškąją, Ameriką. Religinės tradicijos, nepaisant jų gausos ir įvairovės, čia vystėsi dviem pagrindinėmis kryptimis: šamanizmo ir valstybinės žynių hierarchijos. Abi šios kryptys veikia Lotynų Amerikos dvasinį gyvenimą iki šių dienų. Šamanizmą šį kartą aplenkime – seniai žinomas jo gyvybingumas ir sugebėjimas prisitaikyti prie bet kokio kultūrinio konteksto čia atrodo labai panašiai, kaip ir likusioje planetos dalyje. Tuo tarpu teokratinių ar pusiau teokratinių indėnų kultūrų susidūrimas su krikščionybe įgijo visiškai specifinį pavidalą. Tai galima būtų palyginti, na, kad ir su literatūra, kai indėniškas mąstymas, susidūręs su Europos raštijos tradicija, pagimdė naują, analogų neturinčią kryptį – magiškąjį realizmą. Tik religijoje viskas dar labiau supainiota, juk ji magiška jau savaime. Na, bent iš pirmo žvilgsnio.… Kokios egzotiškos ir „nežemiškos“ mums šiandien beatrodytų senovės inkų, majų ar actekų žynių apeigos ir legendos, visas jas vienija pakankamai žemiška ir pragmatiška paskirtis – užtikrinti visuomenės gerovę ir stabilumą. Žinoma, būdavo ir išimčių. Pavyzdžiui, majų žynių kastai virtus uždaru tautos elitu, pasinėrusiu vien į matematiką ir mistiką, be jokių užkariautojų įsikišimo, žlugo ištisos valstybės – paprasčiausiai nebebuvo ką valgyti… Tačiau pagrindinis senųjų teokratijų principas išsilaikė iki šių dienų – dangus svarbus tiek, kiek jis susijęs su žeme. Žynių valstybės turėjo ir kitoms pasaulio religijoms būdingą apeigų ir mitų arsenalą, užtikrinantį dvasinį savo tautos komfortą. Tačiau prieš pradedant rūpintis vidiniu tikinčiųjų pasauliu, tie patys žyniai turėjo užtikrinti, kad tikintiesiems nepritrūktų kukurūzų, o kaimynai nepasiglemžtų jų žemių. Antraip dievai liktų be savo garbintojų. Ryškiausias socialiai orientuotos teokratijos pavyzdys – Inkų imperija. Ši daugiatautė Andų valstybė formaliai buvo valdoma mažytės inkų aristokratų dinastijos, bet realiai ją vienijo bendra religinė sistema. Inkų religija – tai ne vien kasmetiniai kalendoriniai festivaliai ir piligriminių kelionių tinklas, užtikrinantis kiekvienos iš valstybę sudarančių tautų vietą ir vertę bendrame šalies gyvenime. Žemiškasis religijos pagrindas buvo subtili aukojimų sistema, kuri turėtų daugiau panašumų į progresyvinį mokestį ir socialinį draudimą, o ne į dvasinį ritualą. Švenčių metu pagal griežtus reikalavimus iš aristokratijos surinktos aukos būdavo paskirstomos prastuomenei, atsižvelgiant į kiekvienos genties tų metų poreikius, taip apsaugant šalį nuo turtinio ir etninio susiskaldymo. Kur dar XV amžiuje galėtume rasti panašų pavyzdį? Na, o po šimtmečio, dviejų? Netgi dabar didžioji pasaulio dalis galėtų tik svajoti apie tai, kas Andų tautoms tais laikais buvo kasdienybė. Ispanų konkistadorai sunaikino Inkų valstybę 1532-aisiais. Valdovų dinastijos ir šimtatūkstantinės fiestos nugrimzdo į užmarštį. Tik vėl tas skrandis – sotūs ir teisingi (na, žinoma, sąlyginai) laikai tautos atmintyje išlieka ilgiau net už didingus valdovus ir ryškiaspalves šventes.… Ikikolumbinės Meksikos valstybių sandūra buvo panašesnė į įprastinį to meto Europos feodalizmą. Tačiau ir čia religija buvo visuomenės socialinio teisingumo garantas. Pavyzdžiui, actekų visuomenėje dvi didžiausios žynių grupės buvo pasidalijusios pagrindines valstybės funkcijas – karą ir socialinį aprūpinimą. Tik prieš pat konkistadorų pasirodymą militarizuotas karo dievo Uicilopočtlio žynių klanas ėmė stelbti materialių visuomenės poreikių pusiausvyra besirūpinusių dievo Tlaloko garbintojų kastą. Istorikai teigia, kad būtent ši actekų santvarkos deformacija nuteikė prieš juos kaimynines gentis ir gerokai palengvino darbą ispanų užkariautojams…

Tamsiaveidės Mergelės bažnyčia

Didžiųjų ikikolumbinės Amerikos civilizacijų nukariavimas XVI a. pradžioje, be abejo, buvo didžiausias lūžis Vakarų pusrutulio istorijoje. Tačiau religiniame čiabuvių gyvenime konkista buvo ne tiek perversmas, kiek dar viena transformacija. Dievų pavidalai ir religinės koncepcijos keisdavosi ir anksčiau. Krikščioniškoji metafizika ir moralinė teologija buvo naujienos, sunkiai suvokiamos indėniškajai mąstysenai. Visai kitas reikalas – krikščioniškieji įvaizdžiai ir ritualai. Juos senieji žemyno gyventojai gana greitai prisitaikė savo pasaulėžiūrai. Susiformavo lyg ir dvi viena kitą veikiančios religijos – oficialioji kolonialistų katalikybė, panaši į savo europietiškąjį atitikmenį (gal net konservatyvesnė), ir sinkretiniai nevienalyčiai liaudies tikėjimai, jungiantys krikščionišką formą su vietiniu turiniu. Vienas charakteringiausių tokio civilizacijų susidūrimo reiškinių – Gvadalupės Mergelės kultas Meksikoje. Jo pradžia – 1531-ieji. Tada, praėjus vos dvylikai metų nuo Actekų imperijos nukariavimo ir Meksikos krikšto pradžios, vietinis indėnas Chuanas Diegas (beje, praėjusią liepą bažnyčia jį pagaliau kanonizavo) papasakojo ispanų dvasininkams apie stebuklingą Mergelės, kalbėjusios su juo navatlio kalba ir pasivadinusios Tecautalupe, apsireiškimą. Kaip įrodymą pridėjo neva stebuklingu būdu gautą tos Mergelės atvaizdą. Ispanai dėl skambesio panašumo nusprendė, kad Chuanui Diegui bus apsireiškusi jiems puikiai „pažįstama“ Guvadalupės Dievo Motina (isp. – de Guadalupe) ir paskelbė ją naująja Meksikos globėja. Tuo tarpu vietiniams gyventojams tamsiaodė Mergelė, kurios ikonografijoje keistai dera senosios ir naujosios religijų simboliai, o vardas labai primena vieną iš senųjų Dievų Motinos titulų, tapo „legalia“ senojo tikėjimo tąsa. Taip užkariautojų atneštoje religijoje iki mūsų dienų atsirado ryškiausias Meksikos indėnų kovos su priespauda simbolis. Per nesibaigiančias šio krašto revoliucijas, maištus ir gerilijas (partizaninius karus) Gvadalupės mergelė buvo jungiamoji grandis tarp tikėjimo ir politinio bei etninio pasipriešinimo. Turint tai omenyje, lengviau suprasti ir darnų šiandieninių indėnų sukilėlių – vadinamųjų sapatistų – bei Išlaisvinimo teologijai ištikimų dvasininkų bendradarbiavimą. Bet prieš tai – šiek tiek informacijos apie pačią Išlaisvinimo teologiją.

Evangelija pagal indėnus

Ir taip jau supainiotą Lotynų Amerikos idėjinį kontekstą dvidešimtame amžiuje papildė dar viena srovė – marksizmas. Skurdžiame, nesibaigiančių diktatūrų sekinamame žemyne jis rado labai palankią dirvą ir inspiravo ne vieną partizaninį judėjimą. Būtent marksizmo įtaka ir ryšiai su kairiaisiais partizanais – du pagrindiniai kaltinimai, kuriuos Išlaisvinimo teologijai meta konservatyvieji šio judėjimo kritikai tarp pačių katalikų. Paralelių su kairiąja ideologija paneigti neįmanoma, bet tikrosios Išlaisvinimo teologijos šaknys glūdi pačioje Romos Katalikų Bažnyčioje ir 7-ame dešimtmetyje jos pradėtoje „adgiornamento“ (atsinaujinimo) politikoje, ypač II Vatikano Susirinkimo dokumentuose. Taigi nepaisant visos kritikos, reikia paminėti, kad formalų impulsą Išlaisvinimo teologijai atsirasti davė ne koks nors N-tasis kominternas, o Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos Medeljine 1968-ųjų rezoliucijos, akcentavusios bažnyčios vaidmenį socialinėse žemyno permainose. Naujosios idėjos brendo tiek praktikoje, tiek teologinės minties prasme. 1973-aisiais Peru teologas Gustavas Gutierezas pirmąjį kartą pavartojo terminą „išlaisvinimo teologija“. Beje, nuo to laiko Peru sostinė Lima išlieka šio judėjimo idėjine sostine. Gutierezas išreiškė nepasitenkinimą pernelyg individualistinėmis ir nuo socialinės tikrovės nutolusiomis to meto katalikų teologijos tendencijomis. Pagal jo naują koncepciją dvasinis katalikybės mokymas turėtų remtis ne tik nuo seno Bažnyčios pripažinta „apreikštųjų autorių“ tradicija, bet ir nuolat atsinaujinančia gyvenimo praktika. Kaip ir visi katalikai, Gutierezas pripažino Jėzaus Kristaus dieviškumą, tačiau interpretavo jį naujai. Išlaisvinimo teologijoje Jėzaus dieviškumas – tai ne jo savaiminis metafizinis statusas, bet veikiau aukštesnės žmogaus kokybės pavyzdys. Dieviškumo esmę esą sudaro ne pati Jėzaus asmenybė, o jo santykis su kitais žmonėmis. Kitaip tariant, nuo seno krikščionims pažįstama Dievo Sūnaus sąvoka – tai ir šiandien kiekvienam aktualus veiklos modelis, ypač jame akcentuojant pasiaukojimą vardan kitų ir rūpinimąsi silpnaisiais. Nors naujo dvasinio judėjimo pradininkas niekuomet neapeliavo į senuosius „pagoniškus“ indėnų kultus, galime pastebėti jau anksčiau paminėtą visam Lotynų Amerikai visais laikais būdingą bruožą – dieviškumas svarbus tiek, kiek jis siejasi su žemiškais žmogaus poreikiais.
Nenuostabu, kad kaip reta didelis vaidmuo naujojoje teologijos srovėje atiteko ekonomikai ir visuomeniniams santykiams. Bažnyčiai nepakanka vien guosti ar net šelpti neturtinguosius – ji turinti pasitelkti Jėzaus Gerąją Naujieną šių žmonių kovai už duoną, už savo žemę ir savo orumą. Minutėlę – paminėjau žodį „kova“? Bet juk visi iš naujausiųjų laikų istorijos ir laikraščių žinome, kad Lotynų Amerikoje už tokius pat tikslus kovojo (ir tebekovoja) „Švytintis Kelias“, Tupac Amaru revoliucinis judėjimas, FARC bei kiti atvirai marksistiniai partizanai (tarp jų ir popsimboliu spėjęs tapti Ernestas Che Guevara). Ar tai tik sutapimas? Norint tai išsiaiškinti, teks grįžti prie jau paminėto (ir vis dar labai aštraus pačios Bažnyčios viduje) klausimo apie Išlaisvininimo teologijos ryšius su marksizmu.
Pradėkime nuo to, kad Išlaisvinimo teologijos pasekėjai pritaikė sau garsųjį K. Marxo ir F. Engelso posakį, kad „ligšioliniai filosofai tik bandė paaiškinti pasaulį, o mūsų tikslas – jį pakeisti“. Tik Išlaisvinimo teologija grindžia šią poziciją ne mokslinio komunizmo kūrėjų autoritetu, o Jėzaus Kristaus gyvenimo ir ankstyvųjų krikščioniškųjų bendruomenių pavyzdžiais. Beje, šiuo atžvilgiu jie švelnina takoskyrą dar ir tarp ortodoksinės katalikybės bei protestantizmo, kuris taip pat tradiciškai linkęs akcentuoti pirmaprades krikščionybės ištakas (ko gero todėl šiame, šiaip jau katalikiškame reiškinyje, savo vietą surado ir pora garsesnių protestantų teologų – presbiterionas Rubenas Alvesas ir metodistas Jose Miguezas-Boninas). Kitas atvirai iš marksizmo „pasiskolintas“ Išlaisvinimo teologijos elementas – dialektinis požiūris į Bažnyčios vietą istorijoje, keičiantis tradicinį metafizinį dvasinių procesų vertinimą. Bažnyčios veikla suvokiama kaip nuolat visuomenę veikiančių priešybių kova, kur vienoje barikadų pusėje – silpnųjų ir engiamųjų interesai, o kitoje – jėgos, besikėsinančios į prigimtines žmonių teises ir orumą, taigi ir į pačius Evangelijos principus. Todėl Išlaisvinimo teologijoje iš šios priešybių kovos logiškai išplaukia ir kiek kita tikėjimo traktuotė. Krikščioniui nepakanka vien individualistiškai apsibrėžti savo santykį su Dievu ir sąžine, jo nė kiek ne menkesnė religinė pareiga – stoti į engiamųjų (vadinasi – ir Evangelijos) pusę visuomenėje ir atvirai įvertinti, kas gi joje prieštarauja Evangelijos dvasiai. Tokia jau ta Lotynų Amerika – savo dvasinėje akistatoje tikintysis susiduria ne su beveidžiu „teoriniu“ blogiu, ir net ne su raguotais demonais. Jų vietą užima kur kas „žemiškesnės“ šmėklos – svetimšalės multikorporacijos, iš už tūkstančių kilometrų nulemiančios kokio nors kukurūzų augintojo gyvenimą, vietiniai diktatoriai ir stambūs žemvaldžiai (žemės nuosavybės klausimas čia skausmingas, ko gero, kaip niekur kitur pasaulyje), paliekantys savo tautiečius elgetomis gimtojoje žemėje, kur jau ten kalbėti dar apie kažkokias pilietines teises. Šie epitetai anaiptol nėra autoriaus bandymas prisibelsti į skaitytojų sentimentus – tai įprasta jų – „liberacionistų“ – retorika. Suprantama, matant tokį pasaulį, ir pamaldžiausiam iš pamaldžiausių svarstymai apie dangiškas sferas pasitrauktų į antrą vietą… Štai jums dar viena paralelė su „revoliucijos klasikais“: kaip ir pastarieji, Išlaisvinimo teologai sutinka, kad dvasinis visuomenės gyvenimas kuriamas ant atitinkamos ekonominės bazės. Paprasčiau tariant, beprasmiška siūlyti „dvasinį peną“ žmogaus sielai prieš tai nepasirūpinus jo skrandžiu.
Pabandykime apibendrinti: Išlaisvinimo teologija – tik naujas raudonosios ideologijos drabužis? Kai kurie tris dešimtmečius besitęsiančios diskusijos dalyviai atsakytų – taip. Spręskite patys – aš tik pateiksiu porą jų frazių šiuo klausimu: „Pritariame kairiųjų kovai dėl materialinio vargšų gerbūvio, bet MŪSŲ kova tuo neapsiriboja“; „Marksas pražiopsojo sutelkiantį ir stiprinantį Bažnyčios vaidmenį, įnešantį naujų simbolinių, emocinių ir sociologinių prasmių į išnaudojamųjų kovą“.

Gerilija: žmonės be veidų

Štai tokie teoriniai klausimai (pačiais bendriausiais bruožais), su kuriais susiduria Išlaisvinimo teologija. O kaipgi praktika, kurią taip akcentuoja liberacionistai? Čia galima būtų pastebėti bent jau tris tendencijas: pačios Lotynų Amerikos katalikų bažnyčios socialinę politiką, karingų gerilijos grupuočių įtaką Išlaisvinimo teologijai ir, pagaliau, grįžtamąjį ryšį – etinę ir moralinę jos įtaką kai kurioms indėnų kovotojų grupėms.
Kasdienė Bažnyčios socialinė praktika savo esme nelabai skiriasi nuo likusios pasaulio dalies katalikų pastangų taikiomis priemonėmis remti neturtinguosius, dalyvauti labdaros ir švietimo projektuose. Tai – jokia naujiena, juk dar nuo II-ojo Vatikano Susirinkimo laikų pats Apaštalų Sostas skatina šias tendencijas. Išlaisvinimo teologija, daranti įtaką net aukščiausiajai Bažnyčios hierarchijai savo Lotynų Amerikoje, šį oficialųjį mokymą kartais tiesiog užaštrina, prideda savo kontinentui charakteringą „prieskonį“. Antai prieš kelerius metus mūsų spaudoje teko skaityti žinutę apie skandalą Brazilijoje, kuomet alkani lūšnynų gyventojai nusiaubė vietinį supermarketą …su savo vyskupo palaiminimu! Anapus Atlanto daugeliui katalikų plaukai šiaušėsi iš pasipiktinimo tokiu aukšto hierarcho požiūriu į svetimą nuosavybę. Manau, ir šio teksto skaitytojai vertins vyskupo poelgį skirtingai – kiekvienas pagal savo sąžinę bei principus. Tačiau panašu, kad žemyne, kuriame pats gyvenimas, regis, susideda iš nuolatinių priešybių sąveikos, netgi moralė turi savo antrąją pusę…
Kur kas specifiškesnė Lotynų Amerikai religijos tendencija – itin didelis dvasininkų politinis aktyvumas. Kovoti prieš „išnaudotojiškų režimų“ status quo – viena iš Išlaisvinimo teologijos formuluojamų dvasininkijos pareigų. Ir jie kovoja ne vien ugningais pamokslais, kaip, pavyzdžiui, legendinis Salvadoro arkivyskupas Romero, karinio režimo nužudytas tiesiog šventykloje. Kunigai patys tampa politiniais lyderiais ar net karo lauko vadais (pavyzdžiui, keletas kunigų buvo tarp aukščiausių sandinistų revoliucijos vadovų, pasiekusių pergalę prieš Somosos diktatūrą Nikaragvoje). O maištingas Haičio kunigas Jaenas Bertrandas Aristidas ne tik vadovavo savo tautos kovai prieš generolo Duvalier chuntą, bet, pastarąjį nušalinus nuo valdžios, netgi tapo demokratiškai išrinktu šios mažos Karibų šalies prezidentu. Tiesa, neilgai trukus, kariškiai grįžo, ir kunigas-prezidentas turėjo trauktis į tremtį…
Ko gero, keisčiausia partizanų ir dvasininkijos santykių istorija – Pietryčių Meksikos kalnuose ir Selvoje. Šiame regione nuo seno veikia vietinių indėnų Sapatistinė nacionalinio išlaisvinimo armija („žmonės be veidų“, kaip kartais vadina save patys dėl galvas dengiančių juodų kaukių). 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kai kurių liberacionistiškai nusiteikusių Meksikos hierarchų skatinami, į šį kraštą ėmė traukti jauni kunigai, norintys padėti indėnams, kovojantiems už savo etnines ir socialines teises. Iš pradžių dvasininkai laikėsi nuošaliai nuo tuomet dar radikaliai marksistinės Sapatistų armijos karinės veiklos. Tačiau ilgainiui jie tapo lyg ir civiliniais partizanų atstovais ir tarpininkais konfliktuose su centrine Meksikos valdžia. Vargu ar 1994-aisiais pasaulį nustebinęs sapatistų žygis iš provincijos džiunglių iki pat šalies sostinės būtų galėjęs išvis įvykti be šio užnugario. O juk nuo to laiko sukilę indėnai tebekontroliuoja didžiąją dalį Čiapaso valstijos, išsikovojo kai kurių teisių, ir tas procesas dar vis tebevyksta. Tačiau nutiko ir kitkas. Dvasininkijos parama padarė poveikį ir patiems partizanams. Visiems su nerimu laukiant, kada sapatistai šturmuos šalies sostinę, jų lyderis subkomandantė Marcosas netikėtai pasirašė ugnies nutraukimo sutartį. Pasirodo, tai buvo tik pradžia. Nuolat akcentuodamas etinius ir moralinius motyvus, subkomandantė atsiribojo nuo klasikinių marksizmo teorijų apie ginkluotą perversmą, pareiškęs, kad jie kovoja „už laisvę ir teisingumą visiems“. Galutinis kovos tikslas, anot Marcoso, esąs ne „proletariato diktatūra“, o pilietinė visuomenė, o didžiausia jo paties svajonė – kad sapatistai kuo greičiau liautųsi buvę armija. Šios pozicijos SNIA nuosekliai laikosi iki šiol, o subkomandantė, vietoj karinių komunikė rašantis eiles ir esė savo protėvių dvasinio palikimo motyvais, jau spėjo tapti kokybiškai naujos kovos už laisvę simboliu visame „trečiajame pasaulyje“ ir ne tik jame. Kovos, jo žodžiais tariant, už „pasaulį, kuriame sutilptų daugybė pasaulių“. Panašu, kad idėjų sintezė ruošia dar vieną dvasinę transformaciją Lotynų Amerikoje. Ką gi – laikas parodys!

„Literatūra ir menas“, 2003 07 25 ir 2003 08 01