FALOKAGATIJA

Vilnius, 1997-ieji. Arkikatedros kulinaras kretančių savo korpusu. Ką tik nulipęs nuo dviračio lenda prie praeivių, prašydamas smulkių cigaretėms, vyno buteliui, paskutinei savo interpretacijai. Toks sunkus rytas, tokios sunkios istorinės pagirios. Bet kulinaras ne vienas. Vaikiščiai nertomis palaidinėmis su kapišonais Pilyne taip pat kenčia archetipinį nepripažinimo skausmą. Jie kaulija centų. Bet man irgi reikia centų. Man reikia istorijos, nesvarbu, kokia ji būtų, kieno sukurta… Taip taip, mūsų kaulams reikalingas kalcis, nedelsiant … Jis – alternatyvinis prosenelis, tautos misterijos scenarijaus redakcinės komisijos pirmininkas. Buvęs. Buvęs miesto seniūnijos lakūnas, ypač veržlaus charakterio, produktyvaus proto. O visa kulinaro karjera prasidėjo nuo vyno pilstymo slaptame Vokiečių gatvės bute, tada, kai jos dar nebuvo. Beje, toje vietoje dabar stovi neveikiantis fontanas. Šešis šimtus mętų gyvena tik kalniečiai, o pas mus juk lygumų kraštas. Visa geografija ir kultūra kaip ant delno. Išskyrus istorijos vingius. Kartais net nežinai, kas įvyks kitą sekundę. Bet kulinaras stovi it įbestas pasažo fontanas, tylus ir susimąstęs ekskavatorių išraustoje aikštėje, šalia nuorūkų ir metalinių kamštelių. Didinga praeitis ir sueitis vienoje vietoje. Totalus kolektyvinės sąmonės penis: dėjau, – sako man vienas su kapišonu, – dėjau ant jūsų paminklo… Bet kas ta eliminacija iš amžinosios šiaurės. Kuri apgyvendinta ne-lai-min-gais miestovaizdžio buvinėtojais. Ne gyventojais, ne piliečiais, žmogais, ne žmogageliais, – tais, kurie užsidirba prakaitą kasdieniu savo darbu. Bet padirbinėtojais, pergudrautojais ir dievagotojais – vagiančiais save iš mūsų akiračio, kolektyvinei sąmonei paliekančiais tik Dievo receptą.
Jiems priklauso mūsų plojimai. Mūsų moterys, mūsų sapnuose prisitaikančios sau naujus idealus. Mūsų istorija. Nepritaikoma, bet vis dar universali – istorija daugumai…
Kaip daugumai Gediminas tėra gediminas, kaip man Dauguma yra dauguma; net Yra tėra yra, nors dažniau guodžiu save, jog buvo. Buvo. Nors, atrodo, ir to nebegaliu prisiminti. Nebuvo, Gedimino nebuvo. Nėra, Kentauro nėra. Nes jis čia. Nes…

Moderniosios sąmonės komplikacijos, kurios kiekvienoje epochoje pasireiškia tam tikrų etinių diskursų išstūmimu iš kultūros ir kurios labiau sietinos su asocialumo paradigmomis nei precedento neturinčiais faktais, šiandien provokuoja „dvejamintės“, polimorfinės visuomenės angažavimosi problemą. Lietuviškoje kultūroje tai – ir kosmopolitinio kultūros modelio diegimo tautinėje aplinkoje nesėkmės, „tarptautinės“, rafinuotos kalbėsenos trintis su normine, socialinės terpės indiferentiškumas intelektualinės veiklos baruose et cetera. Viena būdingiausių socialinių terpių, veikiančių šį vyksmą, yra jaunuomenė. Logiška teigti, jog ji už laikmečio problemas taip pat yra atsakinga. Pasitenkinimas sprendimu dėl sprendimo yra netobulos visuomenės gyvenimo bruožas ir net reiškinys. Bet, įtariu, jaunuomenė inicijuoja naują asocialumą. Bandydami aktualinti naujos asocialumo formos buvimą, galime pasitelkti paprasčiausius faktus, bet palikime tai Lietuvos statistikos departamentui. Rinkimai, referendumai, viešoji apklausa – tik dalis argumentų. Man labiau rūpi antroji asocialumo pusė – ideologinis momentas.
Asocialumas – klaidingai interpretuotas „laisvės“ ir „tiesos“ pasirinkimas. Žargoninis variantas – pochuizmas (kurį leidau sau pavadinti falokagatija) – geriausiai už visus psichoanalitinius „vektorius“ nusako jaunuomenės pasirinkimą. Pagrindinis falokagatijos principas – laissez f aire. Jokių pareigų, jokios atsakomybės, jokios socialinio veiksmo projekcijos ir kritikos – veiksmo tik tiek, kiek reikalauja ego.
Visa tai, be abejo, – džiuginanti degeneracija. Džiuginanti, visų pirma, dėl to, jog falokagatija, kaip reiškinys, plinta nesąmoningai. Ir tai paryškina dar vieną, mano galva, svarbią tendenciją: būtent asocialumo arba falokagatijos dėka vyksta neutralūs visuomenės decentralizacijos procesai. „Masių sukilimo“ sukurta visuomenė skaidosi, kad ir kaip būtų paradoksalu, bendroje visuomenės struktūroje ieškodama savojo identiteto. Balansuodama tarp turgavietės, „skvoto“ ar DJ culture, periferinėse miesto zonose susikūrusių savas žaidimo taisykles. Taip, teisūs tie falokagatijos diegėjai, kurie teigia, jog jų kultūrinė ir kitokia orientacija tik atliepia nevaldomus visuomenės struktūrų oksidacijos procesus, t. y. stiprėjantį postkomunistinės visuomenės imunitetą degeneracijai. Asocialumo fenomenas glemžiasi vis naujus sąmonės plotus, ir neaišku, ar artimoje ateityje falokagatijai negresia tai, kas ištiko jos pirmtakę – kalokagatiją (naujieji romėnai – modernaus gyvenimo modelį preparuojanti „naujoji lietuvybė“, beje, stropiai atliekanti integravimosi į Vakarus fikcijos vaidmenį). Aišku tik viena – polimorfinės visuomenės vidinio susitarimo vardan kultūrai paliekama neutralios „ekosistemos“ teisė. Teisė likti visų kataklizmų paraštėse. Kartu ir falokagatijos problemų lauke. Tiesa, kitais mūsų sukurtais pavidalais.

S – sunaikinant klestinčią ir sparčiai augančią visuomenę mūsų šventos demokratijos pakilimo metu, kai buvo siūlomi diskutuoti ir keliami pagrįsti klausimai, bet neinspiruotas esminių visuomenės patriotinių segmentų plitimas. Vis dėlto mums ši problema tapo gyvybiškai svarbi. Mes, moralinė dauguma, tai pajutome pirmiausia, ir pasiryžome dalyvauti šventame kryžiaus žygyje (norėdami laikytis aukštesnio ir visiškai paprasto bei garbingo įstatymo, neabejotinai ir perdėm amerikietiško, kylančio iš mūsų Viešpaties Dievo), pulti ir greitai bei negailestingai išnaikinti visus velnio kerus, kenkiančius ar moraliai niekinančius mūsų auksinį amerikietišką gyvenimo būdą, kurį pažinę mes palaiminome. Viešpats įsikūrė virš viso to, kas kitų vadinama civilizacijomis ar visuomenėmis, ir mūsų buvimas Dievo Tėvo dešinėje pažymėtas bei patvirtintas akivaizdžiu likimo ženklu. Mes, išrinktieji, persekiojami vėžinių organizmų, – taip suformuluotas teisingumas įspėja, kad tie organizmai turi gailėtis ar maldauti pasigailėjimo dėl savo piktadarybių, kitaip pajus mūsų šventojo keršto siaubingai aštrius kalavijo ašmenis. Šios šėtoniškos jėgos mūsų žemėje – kairieji, socialistai, komunistai, daugiausia intelektualai, laisvų seksualinių pažiūrų asmenys, narkomanai, homoseksualistai, nudistai, ateistai, egzotinių religinių sektų nariai, nereliginės prigimties kinas, televizija, radijas, laikraščiai, visa literatūra, išskyrus Šventąją Bibliją ir kitus šventos dvasios įkvėptus raštus, roko, džiazo muzika, diskotekos, poezija, žurnalai, pornografija, alkoholis, taip pat visos vietos, kur jis vartojamas, viešosios bibliotekos, bedieviai bibliotekininkai, mokslininkai, menininkai meno galerijos, akušeriai, darantys kriminalinius abortus, feministės ir nesusituokusios poros. Tiesiogiai prieštaraudami šiems penkiasdešimt elementų, iš Dievo šalies mes keliame vėliavą, kurią reprezentuoja Jungtinių Valstijų vyriausybė, laisvoji Amerikos biznio sistema, Nacionalinis himnas, beisbolas, futbolas, Amerikos ginkluotosios pajėgos, Amerikos moralė, Amerikos kilnumas, Amerikos teisingumas, Amerikos industriją, Amerikos dangus, Amerikos vėliava ir Šventa Biblija. Amen ir Aleliuja.

Turiu bėdą su viduriais. Taip pat su viršugalviu. Bet ką padarysi – negali juk žmonėms uždrausti skraidyti arba rinktis. O viduriai nuo jų pasirinkimo laisvės kenčia. Jie, tie žmonės, nuolat braunasi į vidų, naršo ar stoviniuoja, šlaistosi, paskui veržiasi lauk. Iš pradžių tai trukdavo visą dieną, o dabar jau ir visą naktį. Kaip nuolatinė dirginanti srovelė, kaip metalo drožlės prie magneto pasagos. Tik pamanyk, mano viduriai – magnetas! Kad bent jau galva – būtų logiškiau. Gal tada koks išdidumas atsirastų. Antra vertus, kai prisimenu tą viršugalvio bėdą, tuštuma aplink mano galvą nestebina, kaip ir atsirandančios vis naujos ertmės joje. Kartais atrodo, kad visas mąstymas susitelkė kaip tik viduriuose.
Dirgiklių ir dėmesio objektų čia netrūksta. Vienas žmogėnas renkasi šimtą pupelių iš šimto kitų šimtų pačiose atokiausiose lentynose, kitas pagaliau sugebi išsirinkti pigiausią konjaką iš visų odekolonų ir dabar renkasi sugėrovus. Uniformuoti fagocitai (jie nežino, kad aš juos taip vadinu) iš įtartinų paauglių renkasi aukas kišenių profilaktikai. Jaunos pardavėjos renkasi fagocitus. Visi jie renkasi, o man tai – tik didžiulė erzelynė viduriuose. Aš jos negaliu virškinti. Vidurių sieneles jie apklijavo įvairiaspalviais blizgančiais stendais ir plakatais. Tad jie ir toliau renkasi, o aš galiu tik vemti. Teoriškai. Tačiau neišdrįsiu net šito. Kas žino, kas atsitiktų mano galvai, jei išdrįsčiau…
Mano vargšė galva, kaip ir visos kitos galvos, sukurta reprezentuoti, dabar gali džiaugtis nebent nesudrumsta ramybe. Vidine ir išorine. Visas mąstymas, kaip minėjau, persikraustė į vidurius, nebėra tų egzaltuotų bučinių, pagarbių ar nuolankių žvilgsnių, prislopinto šurmulio aplink. Kitaip sakant, galvos niekas nekvaršina. Bet reprezentacijai tai ji tikrai netinka. O ir koks tikslas? Jie kaip skraidė virš manęs, taip skraido; kaip dergė, taip dergia. Nesulaikysi nei vieno, nei kito. Nesuprantu, kaip jie sugeba tuštintis iš lėktuvo, bet, pasirodo, sugeba. Tai čia tik padebesiais keliaujantys žmonės, nekalbant jau apie tuos griozdiškus oro traukinius nuo jūros lig jūros. Mazutas, betono dribsniai, plastmasės pagalvėlės, šokoladiniai kareivėliai, švininės didžkukulių formelės, pripučiami bicepsai… Atrodo, visos atliekos tyčia taikomos į mano viršugalvį. Diena iš dienos, lašas po lašo, tona po tonos – ir nuosėdų iki kaklo. Galvos beveik nebematyti. Ir ačiū Dievui. Jei žmonės pamatytų dabar mano galvą, jie aplenktų ją dar didesniu lanku nei šitą įtarimo nekeliančią krūvą (tradicinę krūvą – leisiu sau pašmaikštauti). Juos gal net gerokai išgąsdintų gremėzdiška sutrešusio medžio figūra, kadaise – sunku ir bepatikėti – laikyta galva. Beje, visai gera galva. Aš pats, tiesa, tuo abejoju. Klaida, mano nuomone, glūdi jau pačiame inžineriniame sumanyme. Tas vertikalaus stulpo ir horizontalaus skersinio junginys nėra tinkamiausia forma galvai. Laikas pagaliau tai įrodė. Suprantu, kad jos kūrėjai galėjo neapskaičiuoti nuolatinio mano išvardintų kritulių (pavadinkim juos taip) poveikio. Kitokie laikai buvo. Nešovė į galvą viršugalvis su nuolydžiu. Tačiau, net atsižvelgiant į ano meto madas ir konjunktūrą, aptakumo formai stinga. Ne galva, o paminklas nonkonformizmui! Bepigu kūrėjams – juk ne ant jų pečių. Ant kentauro…
Na taip, aš esu kentauras. Truputį gėda prisipažinti po visų skundų, bet sakau tiesą. Žinoma, ne toks sveikas, stiprus ir harmoningas kaip mano mitologiniai protėviai. Esu labiau paliegęs, nors ir gerokai jaunesnis, smarkiai nuo jų skiriuosi net kokybiškai. Bet visgi esu kentauras – pusiau parduotuvė, pusiau kryžius.
Gyvenu tikrai ne pačius geriausius laikus – iškyla egzistencinių klausimų. Na, patys žinot – kokia mano kentauriškos misijos esmė, vardan ko tas diskomfortas galvoje ir viduriuose, ar gali būti kitaip ir panašiai. Bandau susidaryti bendrą vaizdą, jungdamas atskirus gabalus – kaip ir mane patį kažkas sudarė. Prisimenu erzelynę viduriuose. Įsigilinu – natūralu. Tada kaip koks psichoanalitikas išnagrinėju savo galvos situaciją. Rimčiau pamąstau – dėsninga. Tačiau jaučiu, kad kažkas ne taip. Vis tiek bjauru, kai pats nežinai, ar ten, atmatų krūvoje, dar tebėra tavo galvos likučių, nors gali išsiversti ir be jų. O ir prie beformio srauto, judančio tavo viduriais, įpranti tik iš dalies. Išmoksti jo nebejausti ir staiga supranti, kad ta švelni masė gali bet kada užkimšti tavo vidurius, amžiams įstrigti tarp lentynų kaip vabzdys gintare arba sprogti, pasirinkusi begalybę. O tu net nežinai, geriau tai būtų ar blogiau. Kai esi kentauras, tu gali žinoti tik tai, ko negali, aukodamasis priešybių harmonijai. Negali tik dviejų dalykų (nepamanykite, kad kentauras yra ne tik paliegėlis, bet ir koks nors kalinys). Tik du juokingi apribojimai. Aš, rodos, jau minėjau – tu negali skraidyti ir negali rinktis.

1) TS Butkus. „nėra – Nėra“
2) Mygirdas Brakolas. „Laiškas projaunuomenei skyrium“, adaptuotas variantas
3) Bernardas Brunneris. „Liaudies ir vyriausybės dialogas“. Alfabetinė poema-pamfletas. Vertė Alfonsas Kitkelis
4) Mantas Gimžauskas. „Apie skraidymą ir pasirinkimą“

„Literatūra ir menas“, 1999 05 29