GRYBAI IN PARADISE – MUZIKA ARCHITEKTŪROS STUDENTAMS

Turbūt niekas iš jūsų nesate girdėję šios grupės, bet, be abejonės, išgirsite, kai tik ji pradės garsiau groti. O kol kas tik VTU bendrabutyje gyvenantys būsimieji architektai kartkartėmis išgirsta paslaptingą triukšmą, sklindantį iš aštuntojo aukšto.
„Kai šnekėjau su dievu Virakoča, jis man parodė vartus, už kurių galima rasti orientyrus, – pasakė grupės lyderis Slombas, apibūdindamas GRYBAI IN PARADISE kūrybos kryptis. – Mes pasisakome už tam tikrą grybautojų ideologiją. Kiekvienas žmogus ėste ėda kitą ir tik jei visi ieškos grybų (o mūsų miškuose daugiau nieko ir negalima rasti), įsigalės šiokia tokia taika pasaulyje.“
Vis dėlto šio rašinio herojai – ne kokie nors sektantai, garbinantys grybus ir Virakočą. GRYBAI IN PARADISE – Tomukas, Sla ir Slombas. Apsieinant be teologijos ir ideologijos galima pasakyti, kad jie yra architektūros studentai, akustine ir bosine gitaromis, mušamaisiais, įvairiais egzotiškais instrumentais ir savo gerklėmis skleidžiantys visokius garsus, šie trys labai skirtingi žmonės pripažįsta, kad prieš pusantrų metų susibūrę į grupę (ir visą tą laiką gyvendami viename kambaryje) daug ką vienas iš kito perėmė. Anksčiau jie buvo dar skirtingesni. Anot pačių muzikantų, grupė vos neiširo dėl to, kad „niekas niekam nenori nusileisti“. Todėl teisingiausia būtų trijulę iš pradžių pristatyti atskirai.
Tomukas prie grupės prisijungė paskutinis. Iš pradžių apsiėmė būti menedžeriu, po kurio laiko sėdo prie mušamųjų (grupė iki šiol priešiškai žiūri į menedžerius). Kadangi tikro mušamų komplekto GRYBAI IN PARADISE neturi, Tomukas barškina instrumentais, kurie dažnai atsiranda Slombo fantazijos dėka iš įvairių dėžių, cukrinių, pionieriškų būgnų ir net vaikiškų lovelių. Kilęs Tomukas iš Rokiškio, kur šiek tiek piešė, o muzika domėtis pradėjo dar tais laikais, kai būdavo transliuojama „Studija R“. Atvažiavęs į Vilnių, savo draugus užkrėtė reivu. Ypač žavisi PRODIGY. Ši grupė visiems trims jau asocijuojasi su didžiausiu įsišėlimu, suplėšytomis užuolaidomis ir nusiaubtu kambariu.
Gitaristas Sla – pagrindinis muzikos kūrėjas. Nuo jo akustinės gitaros labiausiai priklauso bendras skambėjimas. Prieš atvažiuodamas studijuoti į Vilnių, gyveno Alytuje. Groti pradėjo dar mokykloje, bet, kaip pats sakė, jaučia, kad tobulėja tik grodamas „Grybuose“. Už pirmuosius gitaristo įgūdžius dėkingas vaikystės draugui Linui. Anksčiau buvo užkietėjęs metalistas, bet visuomet vertino ir kitokią muziką, jei tik joje galima rasti dvasią. Sla muzikinis akiratis ypatingai prasiplėtė susipažinus su Slombu. „Aš maniau, kad domiuosi muzika, bet, susipažinęs su Slombu, supratau, kas yra domėtis iš tikrųjų.“
Vokalistas, bosistas, tekstų autorius ir šiaip grupės lyderis Slombas pedantiškam „Moksleivio“ skaitytojui turėtų būti jau nusibodęs: žurnalas prieš porą metų publikavo jo eilėraščius, o šių metų 1-ajame numeryje buvo rašyta apie Slombo kūrybą, sunkią jaunystę ir netgi apie pseudonimo kilmę. Metų pradžioje Slombo, pasivadinusio T. S. Butkumi, eilėraščiai pasirodė jaunųjų poetų kūrybos almanache „Įžanga“. Nenuostabu, kad dainų tekstai – jo. Dainų pavadinimai („Berniukas su musmire rankoj”, „Plaukiu tavo išore“, „Tonikas Mozei” ir pan.) – taip pat jo. Kiek įdomiau su muzika. Sla sako, kad Slombui negalima vienu metu patikėti ir bosinės gitaros, ir vokalo, nebent tik dėžutę su cukrumi. Nieko nepaisydamas, Slombas ir dainuoja, ir groja savo kairiarankiškąja bosine gitara, ir kartais dar pabarškina kankles (dėl šio liaudies instrumentų propagavimo jis savo grupę laiko neprilygstama visoje Lietuvoje). Slombas tvirtina, kad jokia iš gausybės jo mėgstamų grupių nedaro tiesioginės įtakos „Grybams“. Vis dėlto išskirtinė vieta tenka PINK FLOYD. Kai kurios idėjos, inspiruotos šitos supergrupės, persikelia į dainų tekstus.
Štai tokie yra Tomukas, Sla ir Slombas. Sujunkite juos į vieną visumą ir pamatysite GRYBUS IN PARADISE. To jungimosi pradžia buvo vienas triukšmingas vakarėlis, kurio metu kažkas, sudaužęs stiklainį su grybais, ėmė šaukti: „Grybai in paradise!“ Taip atsirado pavadinimas grupei, kurią sudarė nuolat besikeičiantys muzikuojantys ir savo improvizacijas įrašinėjantys žmonės. Vėliau buvo nuspręsta atsikratyti tokia netvarka. Tomukas tapo būgnininku, ir grupė įgijo dabartinį pavidalą. Laisvų improvizacijų tradicijos iki šiol tęsiamos vadinamosiose piggie sessions. Tuo pačiu pradėtos kurti ir labiau apibrėžtos dainos. Jas GRYBAI IN PARADISE buitinėmis sąlygomis įrašė ir sudėjo į kasetę „Degantis krūmas“, dedikuotą tiems, kurie klausosi Dievo. Sunku pasakyti, ar daug žmonių klausosi Dievo, tačiau GRYBAI IN PARADISE dideliu klausytojų būriu tikrai negali pasigirti. Keletą kartų nepavyko surengti koncerto bendrabutyje (namie pranašu nebūsi…), kiek sėkmingiau pasirodyta nedidelėms draugų grupelėms Alytuje ir Klaipėdoje. Kur kas daugiau žmonių yra girdėję „Grybų“ įrašus – „Piggie sessions” kasečių rinkinį ir „Degantį krūmą“ (kasetės su pastaruoju įrašu tol keliavo per įvairių studentų, poetų ir fotomodelių rankas, kol jų nebeliko patiems muzikantams). Klausytojų galbūt padaugės grupei įgyvendinus kai kuriuos savo planus. Visų pirma – susirasti gerą bosistą ir padaryti kokybišką įrašą viename Lietuvos mieste. Tada jie ir pradės garsiau groti.
Telaimina tokius trijulės planus dievas Virakoča, o kol kas bus tęsiamos gražiausios „barakinio“ muzikavimo tradicijos ir tik VTU bendrabutyje gyvenantys būsimieji architektai kartkartėmis girdės iš aštunto aukšto sklindantį paslaptingą triukšmą, perauganti į niekada anksčiau negirdėtą muziką.

„Moksleivis“, 1995 m. Nr. 9