ISTORIJA APIE SLOMBĄ

Jaunąjį poetą Tomą S. BUTKŲ pristato Mantas GIMŽAUSKAS

PROLOGAS Tomas S. Butkus, draugams geriau žinomas Slombo pseudonimu, jau antri metai nebe moksleivis. Baigęs Klaipėdos 8-ąją vidurinę mokyklą, jis dabar studijuoja architektūrą Vilniaus Technikos universitete. Gyvena Saulėtekio alėjos „Niujorke“, rašo eilėraščius, groja bosine gitara ir piešia. Jei tik devyniems jauniesiems poetams danguje palankiai išsidėstys žvaigždynai, Tomo eilėraščiai, kartu su jo draugų kūryba, pasirodys „devynių“ almanache. Bet almanachas – ateitis. Praeitis – moksleiviškasis jaunųjų filologų konkurso finalas Marijampolėje. Tame konkurse susiformavo nedidelė jaunųjų poetų grupelė, kuri neiširo iki šiol ir tapo rengiamo almanacho branduoliu. Tada visi ir susipažinome su Slombu (toliau patogumo dėlei Tomą taip ir vadinsiu). Visą tą laiką nuo nostalgiškų dienų Marijampolėje Slombas garsėja savo dažnais apsilankymais pas draugus ir entuziastingu susitikimų organizavimu. Šita „Istorija apie Slombą“ taip pat atsirado po vieno jo apsilankymo mano namuose.

SLOMBAS, pasirašinėjantis eilėraščius Helosu, pasakoja apie savo vardus:
– Naujuosiuose lietuvių literatūros vadovėliuose turėtų pasirodyti vardų rodyklė: kūnas – 15 psl., siela – 22 psl. Todėl reikalingi ir du vardai. Slombas simbolizuotų kūną, o Helosas – sielą. Slombas kilo iš eilėraščio pavadinimo. Dabar, kiek pataisytas, tas eilėraštis vadinasi „Kiaulė Slombas – baltas pranašas“. Jį parašiau 1992 m. rugpjūčio 28-osios vakarą, kai namuose visi miegojo. Nuo to laiko vis dažniau ėmiau vartoti Slombo pseudonimą. Dabar bendrabutyje niekas manęs kitaip ir nevadina. Kiek vėliau atsirado Helosas. Pseudonimas kilęs ne iš žodžio hell (pragaras), kaip kai kas sako, jam artimiausias žodis yra „Helada“. Tai graikiško pirmapradiškumo įvaizdis. Sukūriau jį, nes reikėjo pasislėpti. Visuomenė prigamina daugybę epilogų su mano inicialais, taigi ir dvidešimtojo amžiaus pabaigoje tenka slapstytis. Šitie vardai įaugo į mano kraują, ir aš be jų negaliu. Slombas ir Helosas – tarsi antrasis gimimas, ir aš, pats paženklinęs save naujais vardais, pradėjau dalyvauti visai naujuose procesuose.

SLOMBAS pristato savo „didžius“ kūrinius: poemas, eilėraščių ciklus ir pan.:
– Tai yra totalitarizmas. Jei ir toliau tokioje „vaikystėje“ būčiau žaidęs tokiais dideliais dalykais, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę.
Gerai, kad visa tai jau baigėsi – bandau bristi suaugusiųjų purvynais. O pirmasis stambus kūrinys buvo „Tragizmo veidai“. Per dvi savaites parašytos poemos temą galite nuspėti iš pavadinimo. Po jos sukūriau turbūt brandžiausią dalyką – trilogiją „Kelionė hindu plunksnomis“. Parašiau dar vieną kūrinį memuarų forma, ir tuo viskas baigėsi. Tiesa, tuo metu buvau sukūręs visai naują žanrą – panpoemą. Kaip jau sakiau, šita liga persirgau ir poemų daugiau neberašau. Nebaigtas liko ir eilėraščių ciklas „Partokratiniai tajų lavonai“. Kūriau jį, kaip ir visas tas poemas, norėdamas parašyti kažką daugiau nei paprastą eilėraštį.

SLOMBAS kalba apie 20 knygelių, kurias savarankiškai yra išleidęs nedideliu tiražu:
– Užsiiminėju tokiais niekeliais, nors tai gal visai ir ne niekeliai. Stebuklingasis Markeso auksinių žuvelių ciklas: pats sukuri – pats sunaikini, ir vėl viskas iš naujo. Rašant eilėraštį ne visa energija jam sunaudojama, reikia dar kažkokio įprasminimo. Taip atsiranda įvairios idėjos, kurios virsta knygelėmis: „Satanizmo šlovės“, „Sferoidinės kryptys“, „Alteruprerijos“. Tai ir išplėstas kūrybos procesas, ir geras būdas su savo kūryba supažindinti draugus, kol dar negali išleisti knygos. Pirmoji knygelė pasirodė praėjus pusei metų nuo pirmojo eilėraščio, arba, kaip sakė mano sesutė, „sąmonės viduriavimo“. Net prieš abitūros egzaminus, kai visi „kalė“ algebrą ir istoriją, sėdėjau ir spausdinau. Taip gimė lyriškiausia knygelė – „Baltosios eilės“.

SLOMBAS samprotauja apie tapybos ir grafikos procesą bei „barakinį“ muzikavimo būdą:
– Esu vangogizmo šalininkas ir tapyboje siekiu vien darnaus proceso. Žinoma, grafikoje rezultatas reikšmingesnis, bet ir čia procesas yra svarbesnis. Nors ir negaliu daug eksperimentuoti, tai, ką davė meno mokykla (gyvendamas Klaipėdoje, Slombas spėjo baigti ir meno mokyklą – M. G.), visiškai nieko nereiškia, palyginus su tuo, ką patyriau pats, kažkokių jėgų veikiamas.
Bendrabutyje su draugais esame įkūrę grupę „Grybai in paradise“. Muzikavimas joje yra „barakinio“ gyvenimo būdo išraiška. Leidžiame singlus, kurie kambaryje be jokios konkurencijos tampa hitais. Norėčiau geriau išmokti groti bosine gitara. Gerklė išleidžia neblogą garsą. Didžiausia problema – praraja tarp muzikos ir poezijos.

SLOMBAS atskleidžia bendravimo su draugais iš „devyneto“ prasmę:
– Bendravimas su draugais daug duoda: gaunu obuolių, pamaitina, padeda susitvarkyti įrašus.
Kalbant rimčiau, vienas jokios piramidės nepastatysi, o devyniese ką nors gal ir suręstume. Didžiausi darbai prasidės pavasarį. Žmonių skaičius gali keistis, o kuo daugiau draugų, tuo lengviau irkluoti: ypač kai jūra plati, nors kol kas ir iki kelių.

SLOMBAS paneigia šamanišką pranašystę apie dieną, kuomet jis taps ponu T. Butkumi – dorovingu piliečiu ir mokesčių mokėtoju:
Šitas laikas neateis. Tai neįmanoma, nes jis jau eina šalia kasdieninio maršruto „plieninių replių iškreiptais veidais“ (Slombas cituoja savo eilėraštį – M. G.). Kas priverčia žmogų turėti reikalų su ryšių ministerija, pasų poskyriu, policija? Visi pereina per šitą tvaną, o ypač studentai, šitos problemos mane domina, nes nežinai, kokiame metrikacijos skyriuje būsi priverstas padėti parašą, kokiame laidojimo biure užkals karsto dangtį ir t.t. Šie klausimai tapo pasaka apie Slombą.

EPILOGAS – Slombas seka pasaką apie Slombą:
Vieną kartą aštuntame aukšte gyveno Slombas. Turėjo jis baltą avinėlį. O tas avinėlis turėjo gražias akis ir Slombui primindavo nekaltą vaikystę.
Viskas.

„Moksleivis“, 1995 m. Nr. 1