KATEKIZMAS DIEVOTIEMS ARCHITEKTMS ARBA ARCHITEKTŪRINIAMS BEDIEVIAMS

Manto Gimžausko interviu su Viešpačiu Dievu

m. g.: Visa Jūsų Šventoji istorija, užrašyta vienų ar kitų autorių biblijoje, turi savą architektūrinę raidą tiek profesine, tiek metafizine prasme. Nuolatinis Šventosios Istorijos motyvas – šventykla. Ji, be abejonės, ir yra pagrindinis visų architektūrinių interpretacijų objektas. Tačiau pirmieji incidentai Biblijoje susiję ne su dieviškąja, o su žmogiškąja architektūra… Tad kaip prasidėjo tas pirmasis architektūrinis incidentas ?
v. d.: Eidami iš Rytų jie rado plynus laukus Senaaro žemėje ir čia apsigyveno. Jie kalbėjo vieni kitiems: Eikime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime. Ir jie naudojosi plytomis vietoj akmens ir žemės sakais vietoje kalkių.(Pr 10,2-3)
m. g.: Atsirado nauja technologija. O po to – ir dar pretenzingesnės idėjos ?
v. d.: Jie kalbėjo: Eiva, pasistatykime sau miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų ir padarykime savo vardą garsų pirma negu išsiskirstysime į visus kraštus. (Pr 10,4)
m. g.: Ir kokia buvo jūsų reakcija ?
v. d.: Nuženkime ir sumaišykime tenai jų kalbą, kad nebesuprastų vienas kito. (Pr 10,7)
m. g.: Ar Viešpats įvykdė šį sumanymą?
v. d.: Viešpats juos išsklaidė po visas šalis ir jie liovėsi statę miestą. (Pr 10,8)
m. g.: Po šio incidento Šventojoje Istorijoje eina ilgas laikotarpis, kuriame randame klajoklių palapines, tokius miestus, kaip Sodoma ar Gomora, kurie architektūriniu požiūriu niekuo neišskirtini. Taigi beveik nė žodžio apie architektūrą, kol Jūs nepasakėte Mozei…
v. d.: …Sakyk Israėlio sūnums, kad man atneštų priemones: jas imsite iš kiekvieno laisva valia aukojančio žmogaus. Ir padarys man šventyklą, – ir gyvensiu tarp jų (Iš 25,2;8).
m. g.: Tuomet Jūs labai detaliai nupasakojote, kaip reikia padaryti šventyklos reikmenis: Sandoros skrynią, stalą, žibintą ir kt. Tačiau paaiškėjo, kad pirmoji šventykla – palapinė. Kaip Jūs Mozei liepėte ją įrengti?
v. d.: Padangtę gi padarysi taip: prirengsi iš plonos suktinių siūlų drobės, mėlyno ir raudono purpuro ir dusyk dažyto karmazino dešimtį siuvinėtų dangalų. Padarysi taip pat padangtei iš akacijos medžio lentų, kurias reikės pastatyti stačias. Padarysi ir užkabą iš mėlyno ir raudono purpuro, dusyk dažyto karmazino ir iš plonos suktinių siūlų drobės su išsiuvinėtais gražiais vaizdais. (lš 26,1 ;7;15;31)
m. g.: Tačiau minėjote ir papildomus šventyklos elementus.
v. d.: Padirbinsi dar iš akacijos medžio altorių penkiais mastais ilgą ir tiek pat platų, tai yra keturkampį, ir trimis mastais aukštą. Padarysi taip pat padangtei prieangį, kurio pietiniame šone, atgręžtame į pietus, bus užkabos iš baltos plonos suktinių siūlų drobės. (lš 27,1 ;9)
m. g. : Be abejo, tuomet viską išvardinote dar detaliau, negu čia. Tokia šventyklos struktūra išsilaikė iki pat galutinio jos sugriovimo. Tad kuo gi vis dėlto pasižymėjo garsioji Saliamono šventykla?
v. d.: Karaliaus gi Saliamono statomi Viešpačiui namai buvo šešiomis dešimtimis mastų ilgi, dvidešimčia mastų platūs ir trimis dešimtimis mastų aukšti. O šventyklos priešakyje buvo prieangis dvidešimčia mastų ilgas, tiek kiek Šventykla turėjo platumo ir buvo dešimčia mastų platus ties šventyklos priešakiu. Jis padarydino aplinkui paviečių, prie namų mūro aplink šventyklą ir žinyną ir padarė šoninius butus aplinkui. Kuomet gi statyta namus, jie buvo statomi iš nutašytų ir galutinai prirengtų akmenų. Plaktuko, kirvio ir jokio geležinio įrankio negirdėta namuose, kuomet jie buvo statomi. Vidurinio, šoninio buto anga buvo dešinėje namų šalyje ir suktais laiptais buvo užeinama į vidurinį pavietį, o iš vidurinio į trečiąjį. (3 Kar.6,2-5;7-10)
m. g.: Vėliau, kaip mes žinome, šventykla buvo sugriauta, o pasibaigus Išrinktosios Tautos tremčiai į Babiloną, atstatyta. Paskutinysis ją rekonstravo Erodas Didysis. O štai nuo čia prasideda ezoterinė šventyklos istorija. Jos pradininkas – Jėzus. Kaip Jis suformulavo šį pasikeitimą ?
v. d.: Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško.(Ju 4,2123)
m. g.: Bet didžiausią skandalą sukėlė ne ši frazė. Ką gi pasakė Jėzus, kas taip užrūstino to meto visuomenę?
v. d.: Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu.“ (Ju 2,19)
m. g.: Ką jis turėjo omenyje?
v. d.: Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatys ją per tris dienas?“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę.
m. g.: Po prisikėlimo Jėzaus kūnas įgavo metafizinę reikšmę. Analogiškai kalbėdami apie šventyklą, susiduriame su dvasine analogija. Apreiškime Jonui Jūs parodėte šventyklą su visomis simbolinėmis detalėmis. Tad kokią gi šventyklą, tiksliau – šventąjį miestą, pamatė evangelistas Jonas?
v. d.: Ji apjuosta dideliu, aukštu mūru su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų ir užrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai. Nuo saulėtekio pusės treji vartai, nuo žiemių treji vartai, nuo pietų treji vartai ir nuo saulėlydžio treji vartai. Miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai. Miestas išdėstytas keturkampiu, jo ilgis ir plotis lygūs. Jo mūras sukrautas iš jaspio, o pats miestas iš gryno aukso, panašaus į vaiskų stiklą. Miesto mūrų pamatai papuošti visokiais brangakmeniais. Dvylika vartų – dvylika perlų, kiekvieni vartai iš vieno perlo. Ir miesto gatvės – grynas auksas, tarsi vaiskus stiklas.
m. g.: Tokia architektūrinė vizija ir baigsime interviu. Dėkoju už informaciją – ačiū Dievui.

„Vartas“ Nr. 1, 1996 m. gegužė