LAIKRODINĖ BOMBA TREJIEMS METAMS?
Manifestas, deklaracija, principai… Žodynas, artimas revoliucionieriams… Arba tiesiog triukšmadariams… Septyni režisieriai, septyni principai, programa trejiems metams – aritmetika, primenanti pasakų magiją, o gal bandymą forma užhipnotizuoti manifesto skaitytoją… Bomba, padėjusi tiksėti lietuviškame kine ar tik muliažas su paprastu žadintuvu, paslėptu lagamine…
Pykit nepykit, bet jau pačiame žodyje „manifestas“, slypi iššūkis, reikalaujantis radikalaus vertinimo, provokuojantis apsispręsti, kurią barikadų pusę pasirinkti. Pabandykime tą iššūkį priimti – ne kasdien gi savo tėvynėje esame lepinami manifestais, juo labiau siūlančiais pakeisti visą lietuviško kino raidą! Kas slepiasi „anoje“ barikadų pusėje, manau, gana aiškiai nurodyta pačiame „KINO MANIFESTO 2006-2009“ tekste ir kur kas išsamesniame (bei dar piktesniame) jo lydraštyje. Tačiau kokie žmonės susibūrė į pačią ramybės drumstėjų stovyklą ir kiek realu, kad jiems pavyks savo drąsias tezes perkelti į gyvenimą? Manifestas paskelbtas dar visai neseniai, todėl konkrečių darbų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, paprasčiausiai dar nespėjo pakankamai prisikaupti. Tiesa, po „KINO MANIFESTO 2006-2009“ vėliava jau spėjo ekranuose pasirodyti Igno Miškinio „Diringas“, o rudenį laukiamo bendro viso septyneto filmo „Brėkštant“ parengiamieji darbai, kiek teko girdėti, taip pat įsibėgėja. Dar vienas papildomas šaltinis, padedantis susiorientuoti – kūrybinė septynių režisierių patirtis. Čia jau kiekvienam valia savaip tą patirtį vertinti, galima tik apibendrinti, kad šis manifestas nėra eilinis studentiškas „aludės perversmas“ – visas septynetas yra baigęs režisūros studijas ir jau spėjo patirti vienokių ar kitokių nuotykių filmavimo aikštelėse: kine, televizijoje, reklamoje ir kitur. Daugiau faktų kol kas dar teks palaukti (jei tikėsime pažadais, tai ne taip ir ilgai). Vis dėlto, kad režisieriams, paslapčia piešiant būsimų scenų kadruotes, nereikėtų visiškai aklai spėlioti, paprašiau kiekvieno iš jų konkretizuoti bent po vieną prieštaringesnę savo pareiškimo vietą. Patys užvirė šią košę – tegu dabar pasidalija ir jos receptu!
[email protected]
Veltis į estetinę ar intelektualinę polemiką apie lietuviškų filmų meninį lygį neįmanoma, nes realūs faktai yra tokie – į filmų premjeras susirenka vos keli žiūrovai. Ir tai normali, neskaitant kelių paradoksalių išimčių, Kultūros ministerijos remiamų filmų lankomumo statistika. 2005 metais sumuštas visų laikų rekordas – į filmo premjerą neatėjo nė vienas žiūrovas, o ir pats režisierius bei kūrybinė grupė nepanoro savęs kankinti – filmas buvo demonstruojamas absoliučiai tuščioje salėje. Taip, kad diskutuoti apie filmo meninę vertę paprasčiausiai nėra kam. (Iš „KINO MANIFESTO“ lydraščio)
Mantas Gimžauskas. Kaip pakomentuotum tą faktą, kad būtent dabar, „nacionaliniam kinematografui pasiekus dugną“, lietuviškas filmas pagal lankomumą nukonkuravo net kino teatruose rodomus holivudinius „blokbasterius“?
Donatas Vaišnoras. Tai žiūrovų nevilties išraiška. Jie nori matyti lietuvišką kiną ir džiaugiasi, kad ekranizuotas „Dievų miškas“. Jei sukurtum labai blogą filmą apie Vytautą Didįjį, žiūrovai į jį vis tiek eitų, nes neturi pasirinkimo.
„KINO MANIFESTO” režisieriai privalo atsiriboti nuo bet kokios kino konjunktūros ir oponuoti autoritetams. Taisyklės skirtos vadovėliams, filmams – gyvenimas ir aistra! (Iš „KINO MANIFESTO“ lydraščio)
M. G. Kokiomis priemonėmis ketini savo filmuose kinematografiškai suvaldyti „gyvenimą ir aistrą“, jei žadi oponuoti per ilgą laiką susiformavusioms taisyklėms.
Vytautas Dambrauskas. Filmas – ne scenarijaus ekranizacija, jis kuriamas eigoje. Istorija negali tapti nuspėjama. Žiūrovas – istorijos dalyvis, taigi filmas tampa ne vieno žmogaus išraiškos forma, o interaktyviu komunikavimu tarp istorijos ir ją žiūrinčiojo.
Lietuvių režisieriai su fatališku bejėgiškumu pasiduoda pasauliniam kino kontekstui ir nevykusiai bando tiražuoti svetimą patirtį ir ideologiją. (Iš „KINO MANIFESTO“ lydraščio)
M.G. Pasiūlyti savą patirtį vietoj svetimos, rodos, visai suprantama. O kaip su ideologija? Kokį savą variantą įmanoma pasiūlyti žiūrovui?
Simonas Aškelavičius. Nemanau, kad apskritai reiktų kam nors, kada nors, kaip nors brukti, kišti ir siūlyti kažkokią savo ideologiją. Tiesiog tai, kad tokioj mažoj šaly, kaip Lietuva, yra bent mažiausios jauno kino apraiškos, jau yra gražu, o ideologijos susiformuos savaime, jei jaunimas turės galimybę kurti ir bręsti, kaip kūrėjai. Dabar vyksta tik tendencingas dusinimas, užtat ir ideologija kol kas tik – IŠLIKIMAS.
Režisieriui būtina adekvačiai reaguoti į besikeičiančią kino raišką ir išnaudoti naujų technologijų teikiamas galimybes. Ignoruojant naujus kino technologijos aspektus, neišvengiamas filmo idėjos ir turinio degradavimas, o to pasekoje ir atitrūkimas nuo žiūrovų. (Iš „KINO MANIFESTO“ lydraščio)
M. G. Šitų tezių apie technologijas kol kas nuosekliausiai laikosi Holivudas. Kas jis tau: pavyzdys, konkurentas ar dar kas nors?
Marius Kunigėnas. Tikrai ne konkurentas, kaip ir aš Holivudui ne konkurentas (juokiasi). Technologinės priemonės padeda sustiprinti, pavyzdžiui, konkretų įvykį, epizodą, bet svarbiausias uždavinys lieka filmo idėja, istorija.
MANIFESTAS sukurs dešimt pilnametražinių vaidybinių filmų, kurie leis lietuviškam kinui išsiveržti iš stagnacijos. (Iš „KINO MANIFESTO“ lydraščio)
M. G. Ir tai per trejus metus! Drąsus pažadas, bet tokiai intensyviai filmų gamybai prireiks nemažų pinigų. Jei „KINO MANIFESTO“ keikiama kino nomenklatūra neatvers piniginės, kokį „planą B“ esate numatę?
Kęstutis Gudavičius. Nemanau, kad tokios kliūtys galėtų sustabdyti kino atgimimą. Mes apskritai iš pradžių planavome tuos dešimt filmų sukurti per porą metų, tačiau, atsižvelgę į panašių nesklandumų galimybę, terminą pratęsėme iki trejų.
Vienintelis etalonas, vienintelis tavo kredo aikštelėje – egoizmas. Aš taip jaučiu, vadinasi, filmui tai reikalinga. Jei režisierius nebus absoliučiai sąžiningas pats prieš save, nebus sąžiningas ir prieš žiūrovą. Režisieriaus entuziazmas ir afektacija neišvengiamai persiduos žiūrovui. Kiek režisierius myli savo filmą, tiek ji pamils ir žiūrovas. (Iš „KINO MANIFESTO“ lydraščio)
M. G. Ką daryti tiems žiūrovams, kurie galbūt gyvena visiškai kitokį gyvenimą nei režisierius ir kuriems netgi autentiška filmo kūrėjo patirtis bus svetima?
Mantas Verbiejus. Žmonių, kuriems svetimas mūsų gyvenimas ir patirtis tikrai bus ne vienas. Tai visiškai normalu. Žiūrovui nebūtina susitapatinti su gyvenimu, kurį mato ekrane. Svarbu, kad jis matytų TIKRĄ gyvenimą. Jo poreikį įrodo ir įvairiausių realybės šou populiarumas. Įdomus gyvas žmogus – klystantis, mikčiojantis, kartais nesugebantis rišliai suregzti sakinio.
Sausio 27-ąją Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti režisieriaus Igno Miškinio pilnametražis vaidybinis filmas „Diringas“. (Iš žiniasklaidos)
M. G. Kol kas vienintelis praktiškai parodei, ką šis manifestas reiškia ekrane. Ką žiūrovas tavo filme gali rasti, ko nebuvo kine iki „KINO MANIFESTO“?
Ignas Miškinis. Save, mane ir tave.
„Literatūra ir menas“, 2006-02-10 nr. 3082