Muzikinėje stovykloje, Rokiškio rajone, šv. Mišios ir rokas dalijosi ta pačia scena.
Roko muzika ir katalikybė. Į tokį ryšį daugelis žiūri labai atsargiai. Visko teko prisiklausyti tiek apie patį roką, tiek ir apie jo santykį su religija (esą tai tik priedanga tamsiems kėslams ir pan.).
Matyt, turės praeiti dar nemažai laiko, kol tarp katalikų nusistovės emocijomis ir išankstine nuomone nesaistomas šios muzikos ir iš jos išplaukiančios kultūros vertinimas.
Tuo tarpu laikas nelaukia – žmonės, kuriems rokas daro didelę įtaką, gyvena dabar ir dvasinės realizacijos klausimus turi spręsti ne rytoj, o šiandien. Liepos viduryje prie Sartų ežero surengta muzikinė stovykla buvo bandymas praktiškai įrodyti, kad religija ir rokas gali eiti drauge.
Stovyklos iniciatorius – kun. Salvijus Pranskūnas. Visuomenei šis kunigas turėtų būti žinomas iš jo publikacijų „Šiaurės Atėnuose“ bei mąstymų Lietuvos radijo „Mažojoje studijoje“. S. Pranskūnas turi ir nemažą stovyklų organizatoriaus patirtį (derėtų prisiminti kasmetines katalikiškas stovyklas Inkūnuose, Anykščių rajone). Pasirengimas stovyklai užtruko metus. Padėjo studentas Aurimas Švedas bei grupės „Tuštuma“ nariai. Buvo sukviestas lietuviško roko elitas: Andrius Mamontovas („Foje“), grupės „Skylė“, „Airija“, Saulė su grupe „Žuvys“. Atvyko ir daugelyje šalių savo talentu pagarsėjęs kompozitorius Mečislovas Litvinskis. Stovykloje paskaitas skaitė istorikas Alfredas Bumblauskas, „Šiaurės Atėnų” vyriausiasis redaktorius Linas Paulauskis, muzikos kritikas Virginijus Mizaras, į audiokasetę įrašytą paskaitą atsiuntė kompozitorius Giedrius Kuprevičius.
Per šimtą stovyklautojų visą savaitę gyveno muzika: kiekvieną vakarą vykdavo koncertai, kiekvieną dieną buvo skaitomos paskaitos; galima buvo laisvai bendrauti su stovykloje gyvenusiais muzikantais. Buvo galimybė pažinti muziką tarsi iš vidaus. Juk dažniausiai roku piktinasi tie, kurie apie jį girdėjo viena ausimi. Nežinomą ar nesuprantamą dalyką labai lengva palaikyti blogu. Stovykloje toks nežinojimas buvo sklaidomas nuo pat pirmosios dienos, prasidėjusios Giedriaus Kuprevičiaus audiopaskaita.
Kompozitorius kalbėjo apie prieglobstį kūryboje, Heraklito posakį „čia gyvena dievai“, garsą ir dvasią. „Šiaurės Atėnų” vyriausiasis redaktorius Linas Paulauskis supažindino stovyklautojus su avangardine muzika, kuri ir roko gerbėjams dažniausiai būna terra incognita. Iliustruodamas paskaitą kūrinių ištraukomis, L. Paulauskis pasakojo apie muzikos griovimo tendencijas, kol muzikos kūriniu tapo tyla ir garsų deriniai pradėti kurti iš naujo, taikant minimalistinės muzikos principus.
Virginijus Mizaras į dvi paskaitos valandas sutalpino visą roko istoriją – nuo ištakų iki pačių radikaliausių atmainų. Kalbėdamas apie pastarąsias, jis pasakė, kad muzika apsuko ratą ir vėl grįžta prie pirmykščių ritmų. Biologo išsilavinimą turintis muzikos kritikas šnekėjo apie atsipalaidavimą klausantis tokių ritmų: jis esąs daug natūralesnis už anksčiau praktikuotus relaksacijos kambarius ar – juo labiau – svaigalus. Bandymus giliau pažinti muziką pratęsė Mečislovo Litvinskio paskaita apie pasaulio supratimą per garsą. Maestro akcentavo garso įtaką harmoningam žmogaus vystymuisi, pasakojo apie senosios Indijos raštuose minimus negirdimus garsus, gydomąją garso galią, apie „gilųjį klausymą“. Paskaitos metu skambėjo paties M. Litvinskio kūriniai, buvo demonstruojami egzotiški instrumentai. Baigdamas paskaitą M. Litvinskis pakvietė visus į triukšmo – industrinės muzikos koncertą, kurį surengė grupė „Gaga“ iš Šiaulių.
Nors į stovyklą susirinko įvairių įsitikinimų žmonės, vis dėlto ji buvo katalikiška. Tik katalikiškumas pasireiškė ne per dalyvių religinę atranką, o per pačią stovyklos dvasią, kurią formavo visų pirma kunigas Salvijus. Priimti Sutaikinimo sakramentą ar tiesiog pasišnekėti su kunigu bet kuriuo metu galėjo kiekvienas. Šv. Mišių bendruomenės maldos metu kiekvienas galėdavo Viešpačiui ir bendruomenei išsakyti, kas „guli ant širdies“. Kas nedrįsdavo to ištarti garsiai, ištardavo savyje – ir po kelių sekundžių tylos pasigirsdavo bendras „Išklausyk mus, Viešpatie!“ Rytas prasidėdavo mąstymu. Pasak kunigo Salvijaus, tai didelė Vakarų krikščioniškosios kultūros vertybė. Be viso kito, rytiniai mąstymai stovyklautojams buvo galimybė geriau įsigilinti į Naujojo Testamento ištraukas.
Muzika ir religija stovykloje nesivaržė dėl dominavimo. Labiau – viena kitą papildė. Kunigas Salvijus viename pamoksle priminė dvasinius ieškojimus „Airijos“ tekstuose ir Viešpaties vardą naujausiose Andriaus Mamontovo dainose. Pats Andrius Mamontovas, į stovyklą atvykęs vienai nakčiai, daug laiko skyrė dvasiniams klausimams nagrinėti. Na, o šv. Mišios būdavo aukojamos ant scenos, šalia muzikinės aparatūros. Jų metu paprastai grodavo ir giedodavo Mečislovas Litvinskis. Iš šito muzikavimo prisiminiau vieną asmeninį įspūdį, kuriuo ir norėčiau baigti rašinį.
Kartą po šv. Mišių maestro giedojo giesmę, kurios priedainyje buvo žodžiai „Šimtą kartų Tave šaukiu“. Tuo metu kažkas pašnabždėjo man į ausį: „Pastebėjai – savo giesmėje jis nė karto nepaminėjo Dievo vardo, o visiškai aišku, apie ką kalbama tekste.“ Pamaniau, kad šis anoniminis pastebėjimas simboliškai perteikia stovyklos esmę: be žodžių suprasti kitus, šimtais skirtingų balsų ir melodijų teigiančius Tą Patį.
„Katalikų pasaulis“, 1995 m. rugpjūtis–rugsėjis