ODINAS, ARBA KAIP TAPTI ASU?

Už lango žiema, todėl ir aš šiame numeryje neerzinsiu jūsų pasakojimais apie vešlių džiunglių dvasias ar karšto dykumų smėlio pustomas šventyklas. Virtualioji tikybos pamokėlė Nr. 3 vyks su pirštinėmis, šalikais ir šiltais gobtuvais (su pastaraisiais – būtinai, ir pamatysite, kodėl). Taigi, teleportuojamės į rūsčią, bet pilną ekstravagantiškų būtybių Šiaurę – pasaulį, valdomą germanų ir skandinavų dievo Odino.

Ten, kur valdo tikri Asai

Nemanau, kad atsirastų bent vienas skaitytojas, kurio pažintis su šiaurės dievais ir dvasiomis prasidėtų šiame puslapyje. Dar vaikystėje norom nenorom tenka susidurti su kokiu elfu ar nykštuku animaciniame filme, o pasakoje prieš miegą išgirsti apie komplikuotus karžygių, slibinų, karalaičių, fėjų bei milžinų santykius. Paskui vieni operos scenoje susipažįsta su triukšmingomis Richardo Wagnerio valkirijomis, kiti pasitenkina pigiais filmukais (deja, šia tema labai lengva štampuoti anaiptol ne aukščiausios rūsies „fantasy“…) apie „kraugeriškus“ vikingų stabus – Torą, Lokį ir patį mūsų šiandieninį herojų Odiną. Pridėkime dar „myli-nemyli“ spėliones runomis būrimo salonuose ir… lietuviškus panoraminius kryžiažodžius, kuriuose kone visuose minima dievų giminė „Asai“ – dėl labai jau gerai besikryžiuojančios žodžio pradžios. Telieka tik keliais sakiniais apibendrinti šią padriką informaciją ir bent jau schematiškai išvysime Asų valdomą pasaulį.
Pradžia panaši į daugelio tautų mitus: tamsu nyku ir tuščia, tačiau staiga tarpusavyje susigrūmusios gamtos stichijos pagimdo pirmąją būtybę – ledo milžiną. Paskui atsiranda daugiau padarų, kurias visas pranoksta dievų giminė – Asai. Tai jie iš pirmapradės pabaisos sukuria pasaulį, kurį patys ir valdo (tiesa, visgi jausdami ugninių milžinų ar kokių požemio siaubūnų konkurenciją, kartais gaudami nuo jų į skudurus ir žinodami, kad viename lemtingame mūšyje jų viešpatavimas baigsis). O pasaulis išsidriekęs per visą kosminį medį Igdrasilį ir aplink. Giliai po Igdrasilio šaknimis – milžiniškos gyvatės saugoma požemio deivės Heli (cha – kažkur jau girdėta…) karalystė, įvairiose kosminio medžio pusėse – elfų, nykštukų, milžinų pasauliai. Centre – Midgardas. Tai mūsų „plotas“ – žmonių, gyvūnų, na, dar fėjų ir pan. Iš Midgardo į viršų – Valhalą – vaivorykštės keliu karingosios Odino pagalbininkės valkirijos neša žuvusius karžygius amžinoms puotoms ir linksmybėms. Pačiame Igdrasilio viršuje – ne mažiau prašmatni vieta – Asgardas, dievų buveinė. Iš ten Asai ir valdo pasaulį. Na, o visų asų asas, žinoma, Odinas. Bet kodėl?

Trys „todėl, kad…“

Tikrai, kas mums iš to Odino? Galima suprasti „beraščius“ senovės vikingus – turi gi jie patupdyti kažką savo kosminės Kalėdų eglutės viršūnėje ir prietaringai garbinti. (Beje, jei vis dar nežinote mūsų įprastos Kalėdų eglutės kilmės, pats laikas pasidomėti, o šis straipsnelis tebus jums užuomina.) Tačiau kodėl mes, gyvendami XXI-ojo amžiaus beveik Europos Sąjungoje, o ne kažkokiame Midgarde, turime sukti galvas dėl seno barbarų stabuko – ar maža kitų dievų? Skubu nuraminti – dievų išties yra daug ir įvairių, tačiau yra bent jau trys priežastys, kodėl būtent Odinas toks svarbus mūsų pasaulėvaizdžiui čia ir dabar.
Senosios Šiaurės tradicijos tyrinėtojas Kennethas Medowsas margaspalvę Odino asmenybę skaido į lyg ir tris atskirus herojus, tegu ir persipynusius tarpusavyje:
Odinas Nr. 1 – tikras istorinis personažas, suvaidinęs lemtingą vaidmenį didžiajai indoeuropiečių genčių daliai, jų civilizacijai. Nenuostabu, kad tais tolimais laikais jis įgijo dievišką reputaciją.
Odinas Nr. 2 – aukščiausioji Dievybė. Ir ne šiaip koks stabas ar įvaizdis, o tūkstantmečiais ne vienos tautos kauptų žinių apie žmogų ir pasaulį įasmeninimas. Beje, kai bandžiau iš įvairių žinomų vardo „ODIN“ kilmės variantų išrinkti tiksliausią, pamaniau kad šiuolaikinių techninių terminų fone visas ten minimas idėjas apie „universalią dvasią“, „viso ko formą“ tiksliausiai išreikštų moderni žodžio „matrica“ prasmė. Gal ir nepataikiau, bet jei jums padės geriau perprasti mūsų personažą, tai ODINAS = PASAULIO MATRICA.
Odinas Nr. 3 – ne visai dievas, bet nebe žmogus. Šitas – pats keisčiausias, bet ar tik ne pats svarbiausias praėjus tie amžių? K. Medowsas vadina šį Odiną „pirmapradžiu šamanu“ (išsamiau apie pačius šamanus mūsų rubrikoje antrajame AJ numeryje). Pažįstant šio autoriaus žargoną, galima perfrazuoti, kad Odinas – tai kiekvieno iš mūsų pasaulio pažinimo visuma, simboliais ir mitais papasakotas kelias iš Midgardo į Asgadrą ar, jums leidus, žmogaus tapimas viskuo.

„…kai tavo prosenelis su Dievu vienoje girioje…“

Pirmiausia privalau perspėti: visi istoriniai duomenys apie Odiną kol kas tik prielaidos, o ne moksliniai faktai. Jei vis dar nepavyksta galutinai išsiaiškinti, iš kur apskritai atkeliavo indoeuropiečiai, negalime stebėtis, kad jų lyderių asmeninis gyvenimas – dar didesnė mįslė. Ačiū istorikams – nežinomybė po truputėlį, bet visgi sklaidosi. Apsistota ties versija, kad senoji indoeuropiečių protėvynė (taigi ir mūsų – lietuvių, ne tik Odino!) – stepės prie Kaspijos. Iš čia jie pasklidę po Euraziją. Vieni į pietus ir pietryčius (indų ir persų protėviai), kiti (įskaitant ir jūsų bei mano propropro…prosenelius) – Europos link. Žodžiu, patys tai žinote – čia gi ne kokia nors virtuali istorijos pamokėlė. Na, o Odinas, spėjama, buvęs vienas iš indoeuropiečių vadų per kažkurią didžiąją kraustymosi į Vakarus bangą. Nežinia, ar tikrai būsimų genčių visuomeninio gyvenimo formos ir tradicijos – jo rankų darbas, tačiau turėjo gi būti bent kokia priežastis, dėl kurios atsiminimai apie Odiną virto netgi ne legenda, o amžius gyvuojančia religija.
Protėvio(-ių) kultas išplitęs po visą pasaulį, bet ar daug tautų gali pasigirti išsamiais istoriniais duomenimis apie herojus, stovinčius prie savo ištakų? Ir tai netrukdo milijonams žmonių iš protėvių garbinimo semtis patirties bei žinių apie savo pačių prigimtį. Tiesa, Odino religija – germanų ir skandinavų kultūros dalis, ne baltų. Bet tik religija, o ne pats Odinas. Juk jis – iš tų laikų, kai dar nebuvo nei baltų, nei germanų, nei slavų, nei keltų, tik minia klajoklių, viltingai traukiančių į naujas žemes pirmykštės Europos giriomis. Ir visai galimas dalykas, kad jūsų ar mano proprosenelis su šiuo ekscentriku – būsimu Dievu – brovės tais pačiais brūzgynais, gynėsi nuo tų pačių plėšrūnų mąstydami ir jausdami labai panašiai. Net jei minėtąjį proprosenelį nuo Odino skirtų koks šimtas metų ar šimtas kilometrų – tai nekeičia esmės: informacija, sukaupta Odino religijoje – tai tik kitas pavidalas informacijos, kurią mūsų protėviai karta po kartos kaupė mūsų pačių DNR kode. Tik ir vien, ir kitą informaciją tenka šifruoti…

Viešpats „Pasidaryk Pats“

Šifruoti – tai šifruoti. Už lango ne tik žiema, bet ir XXI amžius. O tai reiškia, kad kol mokslininkai savo laboratorijose vis sėkmingiau sprendžia mūsų DNR dėliones, mes galime daryti sau mažyčius naujus atradimus senuose mitų koduose. Atrodo, baiginėjasi mokslinio pasipūtimo laikai, kai pasakojimai, panašūs į tą, apie Asų valdomą Pasaulio Medį, tebuvo laikomi gamtos dėsnių nesuprantančių tamsuolių fantazijomis. Žinoma, senosiose tradicijose išties gausu bandymų lengviausiai paaiškinti nesuvokiamus reiškinius, tačiau mūsų civilizacija jau gavo pakankamai progų įsitikinti, kad tikrieji praeities žmonių tikslai nebuvo tokie primityvūs. Jei pripažinsime, kad senieji kultai – tai vertingiausių žinių perdavimo būdas, tegu ir nepanašus į šiandieninius metodus, daugiausia naudos iš jų turėsime, visų pirma, mes patys. Jei, pavyzdžiui, istorijoje apie Pasaulio Medį skeptiškąjį „nejaugi?“ pakeisime į „o kodėl taip?“, suprasime, kad čia visai ne tas pasaulis, kur vietoj deivės Heli požemio derėtų būti litosferai, o Asgardo dievai šaltų viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Anaiptol – pamatysime netgi atpažįstamesnį pasaulį, nei vadovėliuose. Pasaulį, kurio centras – Midgardas – tai tu pats, nė akimirkai nedingstantis iš savo pasaulio suvokimo centro, o savo asmenines savybes ir aplinkos įtakas projektuojantis tai „aukščiau“, tai „žemiau“, tai „šalia“ savęs. Gal jau turite kokių nors versijų apie jūsų asmeninio gyvenimo Asgardą ir požemį? Puiku, jei taip! Tačiau elfų su milžinais tai jau vis vien nerandate? Irgi neblogai – užpildę dalį schemos, bent jau žinosite, kur išsidėsčiusios baltos dėmės. Ne, ne Igdrasilio, o jūsų pačių! Juk mitai nebado pirštu, o tik, remdamiesi kitų patirtimi, parodo galimybes.
Dievai, panašūs į žmones, bet „apdovanoti“ nekasdieniškais atributais ir savybėmis – patogesnis žemėlapis net už Pasaulio Medį. Prisiminkime kad ir graikų Olimpo gyventojus. Daugybei drąsių ir smalsių menininkų bei psichologų jie tapo atradimų šaltiniu. Kuo jūs prastesni? Kai kurie egiptiečių, indų ar majų dievai sufleruoja naujas pažiūras matematikoje, fizikoje, astronomijoje ar net neurobiologijoje. Teko girdėti, jog kažkas ironiškai apkaltino Einšteiną sugrąžinus tamsiuosius amžius, nes jo teorija esą atgaivinusi kai kurias mokslo jau išjuoktas senosios „magijos“ tiesas.
O kokias gi tiesas slepia niūrus šiaurietiškojo Odino įvaizdis? Aiškinkitės patys! Toks atsakymas – visiškai Odino maniera. Jis, skirtingai nuo kai kurių kitų dievų, savo pasekėjams malonių nedalija, tik „leidžia“ pakartoti jo beprotišką kelią ir patiems tapti Juo – didžiausiu iš Asų. Prieš rašydamas šį tekstą netyčia viename neopagonių tinklapyje radau tokią šiuolaikinio Odino garbintojo frazę apie jo Viešpatį: „šio dievo neįmanoma mylėti – galima nebent gerbti ir bijoti. Ir užuot maldavus ‘suteik man jėgų’, tenka viltis, kad Jis Pats teiksis įvaryti siaubo mano priešams.“ Ne iš švelniųjų internetinio tikinčiojo žodžiai, bet kas belieka, kai ir pats Viešpats pripažįsta tik tiesioginį veiksmą…

Pamokėlė žemyn galva

Ką gi, supratote, kad recepto, kaip paprastam mirtingajam tapti pasaulį pažinusiu Asu, negausite. Tačiau baigdamas „virtualiąją pamokėlę“ mielai pasidalinsiu kai kuriais duomenimis iš skandinavų epų – savarankiškiems tyrinėjimams. Sako, mokant naudotis, juose ir galima atrasti Odino receptą. Jei pasirodytų per mažai – naršykite po viduramžių tekstus.
Odinas – vyriausiasis iš nemirtingųjų Asų, viešpataujantis dievų buveinėje. Tuo pat metu jį galima sutikti mirtingųjų žmonių Midgarde klajojantį tai elgetos, tai klastingo juokdario pavidalu. Bet kuriuo atveju – tai vienaakis senukas, lydimas dviejų varnų ir pilko it šešėlis šuns. Vieno varno pravardė Mąstymas, kito – Atmintis. (Tarp kitko: pažvelgiau į savo sukriošusį kompiuterį ir pastebėjau, kad „moderniojo stebuklo“ esmė panaši – procesorius + RAM.) Kartais Odinas jodinėja žirgu Sleipniru, turinčiu aštuonias kojas. Na ir kas, kad normalių raitelių normalūs žirgai – keturkojai, užtat Sleipniro šeimininkui tenka keliauti ir po Šį, ir po Aną pasaulį… Uždavinėja klausimus sutiktiems praeiviams ir linksmina juos keistais juokeliais, tačiau patys jo klausimai dažniausiai slepia demaskuojančią tiesą apie pašnekovus, o juokeliai – visai nejuokingas pranašystes. Galvą klastingasis senukas visuomet slepia po gobtuvu, šią madą iš jo perėmę viduramžių juokdariai ir burtininkai, o vėliau – įvairiausių slaptų ordinų pasekėjai ir šiaip visokie paslaptingi tipeliai (imtinai, ko gero, iki dabartinių „acid“ subkultūros herojų). Odiną laiko visų elgetų, valkatų, keistuolių, bepročių, juokdarių, persirengėlių draugu ir užtarėju. Taipogi jis – laukinių žvėrių, visų įmanomų svaigalų, runų magijos, o pasak kai kurių labai senų ir abejotinos reputacijos Švedijos kultų – netgi pakaruoklių – globėjas. Savo akies Odinas neteko kosminio medžio Igdrasilio papėdėje – sumokėjo ja už teisę atsigerti Išminties šaltinio vandens. Sakoma, kad tai buvę lygiaverčiai mainai, nes ir pats Išminties šaltinis – ne kas kita, kaip Pasaulio Akis. Išgėręs Pažinimo Gėrimo, Didingiausias iš Asų atliko ko gero dažniausiai minimą savo triuką. Pasikabinęs ant Pasaulio Medžio, iškabojo ten žemyn galva devynias dienas ir naktis, kol iš pažiūros atsitiktinai po medžiu išsibarsčiusiose šakelėse įžvelgė šventąsias runas. Sako, kad tuose 24-uose šventuose ženkluose glūdi visas pasaulis ir kas perprato runas – perprato viską. Štai kaip šį įvykį apibendrina eilutės iš vieno epo:

Runų paslaptį įminė
Ir Būties Tėvu Jis tapo
Ant Igdrasilio medžio
Savo noru Sau Pačiam
Save paaukojęs.

Tai tiek žinių apie Odiną. Hm, tikiuosi, jos nebuvo pernelyg keistos?

„Aktyvios jungtys“, 2003 m.