SKYLĖ Į KITĄ PASAULĮ. DIEVAI: NUO MEKSIKOS IKI AFRIKOS

Dvasių pasaulio lyderis

Tai buvo praktikuojama tūkstančius metų iki atsirandant krikščionybei, budizmui ar kuriai kitai didžiajai pasaulio religijai. Tai ir dabar tebevyksta visuose pasaulio kampeliuose – nuo Sibiro tundros iki tropinių Afrikos miškų ar nuošaliausių Okeanijos salelių. Šios dvasinės praktikos elementų užčiuopti galima universaliausiose religijose ir mūsų pačių „civilizuotoje“ kasdienybėje. Tai net ne religija. Tai – tiesiog ŠAMANIZMAS.
Išgirdę apie šamanus, daugelis įsivaizduoja egzotiškus pirmykščių tautelių burtininkus su klaikiomis kaukėmis ir žvėrių dantų karoliais, mušančius būgnus, smilkančius paslaptingas žoleles ir užsiimančius dar velniai žino (o taip – būtent jie!) kokiais reikaliukais. Jūs manote tą patį? Puiku – nepasakyčiau, kad klystate. Tačiau esu tikras, kad žinote ne viską (ir visko iki galo tikrai niekada nesužinosite). Šamanizmas – neabejotinai populiariausia visų laikų ir tautų dvasinio gyvenimo forma, o šamanai darbuojasi daug arčiau jūsų namų nei galėtų pasirodyti. Manau, tai pakankama priežastis šio numerio „virtualią tikybos pamokėlę“ surežisuoti pagal senas kikenančių keistuolių taisykles. Pažvelkit sau per kairįjį petį ir – pradedam!

„The world is not enough“

„Pasaulio negana“ – dainuoja grupė „Garbage“ viename iš savo hitų. Apsieisim be protingų citatų iš storų knygų. Ši popkultūros frazė (daina buvo sukurta filmui apie Džeimsą Bondą) puikiausiai paaiškina šamanizmo atsiradimą. Žmogus mato pasaulį aplink save – keturias tapetuotas sienas pigiame bute, automobilių kamštį gatvėje už lango, savo partnerę (partnerį) kitame kambaryje, kuri (kuris) elgsis lygiai taip pat kaip vakar ar užvakar. Žmogus įsivaizduoja (nes žino iš savo patirties), jog garaže jo laukia 1990-ųjų VW PASSAT, o už kelių kvartalų – darbovietė su amžinai nepatenkintu bosu ir reikalais, tokiais pat kaip vakar ar užvakar. Pridėkime dar tą pasaulio vaizdą, kurį žmogus kasdien mato per televizorių, apie kurį sužinojo iš vadovėlių mokykloje ir ką jam papasakojo viską žinanti kaimynė. Ir žmogus supranta, kad pasaulio, kurį jis mato, negana išspręsti visoms jo problemoms, išsipildyti visoms jo svajonėms ir tiesiog geriau jaustis.
Stop, atrodo, nupiešiau per daug nykų pasaulio vaizdą. Pabandykim iš naujo. Žmogus mato aplink save keturias sienas su paveikslų kolekcija (Varholas – 100 000$, Van Gogas – 4 000 000$, maorių šamano kaukė – 25 000$), už lango – paplūdimys, nusėtas palmėmis, storais turistais ir „gelbėtojais“. Garažuose – penki „jaguarai“, trys vienetiniai ASTON MARTIN ir du per girtą galvą nusipirkti FERRARI, o gretimuose kambariuose – 102 partnerės (partneriai), besiskiriančios (besiskiriantys) vienos nuo kitų nebent plaukų spalva ar lūpdažių atspalviu. Pridėkime dar sąskaitą su daug nulių banke (bankuose), viską apie žmogų žinantį CNN ir raminamąsias tabletes ant paauksuotos vonios lentynėlės. Ir žmogus supranta, kad pasaulio, kurį jis mato – negana išspręsti visoms jo problemoms, išsipildyti visoms jo svajonėms ir tiesiog geriau jaustis… Netikite manimi – gal patikėsite Jo Šventenybe XIV-uoju Dalailama, kuris pasakė tą patį, keletą savaičių paviešėjęs Holivude.
O dabar įsivaizduokime žmogų – savo proproproprotėvį prieš kokius 50 000 metų. Jis irgi mato pasaulį aplink save. Namai – drėgnas urvas gentainių būryje. Mažytis negalavimas taps liga, kuri tave pavers lavonu, keliančiu paniką tavo gentainiams. Suvalgęs nepažįstamą augalą tu nusinuodysi (rezultatas – tas pats). Nueini į įprastą miško laukymę medžioti žvėries, o žvėris ten nepasirodo, ir tu miršti badu… Ir žmogus supranta, kad pasaulio, kurį jis mato – negana išspręsti visoms jo problemoms, išsipildyti visoms jo svajonėms ir tiesiog geriau jaustis. Žmogus pradeda ieškoti išeities. Pirmoji logiška išvada – egzistuoja dar bent jau vienas pasaulis, kuriame slepiasi neatsakytų klausimų atsakymai. Į tą pasaulį būtina kažkaip prasibrauti ir bent kiek pataisyti savo reikalus.

Rask tinkamą skylę

Kita tikrovė, Juodoji Žemė, Miktlanas, Tolimoji Šalis, Žemutinis Pasaulis, Hadas, galų gale – Dangus… Kitas pasaulis turi daugybę vardų. Jis labai skiriasi nuo „civilizuotų“ religijų įsivaizdavimo apie anapusinę tikrovę ir gana panašus į mūsų įprastinę aplinką. Tai ne „grynųjų idėjų“ ar „absoliučios būties“ vieta, o greičiau kažkas panašaus į sapno erdvę – viskas lyg ir taip pat, tačiau, rodos, nežymūs skirtumai turi lemiamą reikšmę (kitaip kurių galų ten trenktis rizikuojant sveiku protu ir reputacija). Taigi mūsų proproprotėvis išsiruošia į kitą pasaulį, kitaip tariant, tampa šamanu. Įvairios tautos šiuos žmones vadina savaip, tačiau bendriausiai jiems pavadinti prigijo būtent šis tungusų kalbos (iš Vakarų Sibiro) žodis – ŠAMANAS. Norėdamas patekti anapus, šamanas turi išspręsti du uždavinius: prisiderinti prie kito pasaulio standartų ir tiesiog rasti įėjimą.
Logika paprasta – jei tavo dabartinė sąmonė tesugeba fiksuoti įprastinę tikrovę, norėdamas neprisidaryti gėdos anapus – pakeisk ją. Todėl „prisiderinti prie kito pasaulio“ – reiškia „įeiti į transą“, o jei visiškai profesionaliai – „pasiekti šamano būseną“. Į transą šamanai įeina pačiais įvairiausiais būdais, naudodami pačias ekstravagantiškiausias priemones: senovės germanai netgi ilgą laiką kabodavo medžiuose žemyn galva, o Arizonos čiabuviai marina save badu ir nemiga. Kai kuriose gentyse į pagalbą pasitelkiami „pašėlę kaktusai“ ar „šventieji grybai“. Vis dėlto plačiausiai paplitusios priemonės – ritminga muzika ir šokis, ryškus maskaradas ir šviesos efektai. Žmogui, nors kartą buvusiam techno vakarėlyje ar, pavyzdžiui, gotikinės muzikos koncerte, šių priemonių poveikio plačiau komentuoti tikrai nereikia (sveikinu minėtų muzikos stilių gerbėjus – jūsų fanklubai gali švęsti tūkstantmečius jubiliejus!). Štai ir paaiškėjo, kam šamanams tie būgneliai, barškynės, kaukės, laužai, žvakės…

„Mes pasiruošę, leiskite mus į vidų“. Čia logika dar paprastesnė. Jei tavo sąmonė pasiekė „šamano būseną“, ji fiksuoja virtualų pasaulį lyg kokį kompiuterinį žaidimą. (Sakai, tai paprasčiausia vaizduotė ar iliuzija? Prietaisai, fiksuojantys tavo smegenų reakcijas tau žaidžiant pačią kvailiausią kompiuterinę „šaudyklę“, pasakytų visai ką kita, o tada aš, piktdžiugiškai išsišiepęs, paklausčiau tavęs, kas gi išvis yra ta tikrovė?). Na, o virtualiame pasaulyje kiekvieną aptiktą skylę ar plyšį (taip pat šulinį, šaltinį, urvą, tunelį) gali paversti durimis į kitą tikrovę (šių eilučių autorius turėjo smagų nuotykį legendinėje Vilniaus Bastėjoje su tamsoje pasislėpusiomis durimis į niekur). Tai ne filosofinis žongliravimas, taip elgiasi visi šamanai visoje planetoje. Tiesa, eskimai „neria“ į jūros dugną, tvana genties indėnai paprasčiausiai pasidaro skylę asloje, kai kurie šamanai ropščiasi „pasaulio“ medžiu į dangų (tokio karstymosi čempionas be abejo yra Odinas – senovės skandinavų „superžvaigždė“ – dievas, pirmasis šamanas ir šiaip vyrukas, nusipelnantis atskiro straipsnio mūsų rubrikoje) – visi jie vienaip ar kitaip nusigauna į kitą tikrovę (pamenate Hario Poterio kelionę iš perono Nr.9 ¾? – Džoana K. Rouling žinojo, ką rašo!). Paminėję vaikų bestselerį, prisiminkime ir kitas pasakas, juk istorijos užgaida vaikams atiteko pačios seniausios šamanizmo instrukcijos. Pavyzdžiui, našlaitė leidžiasi į šulinio dugną, o jame – naujas pasaulis, kuriame galima rasti daug naudingų dalykų (arba prisidaryti problemų). Senelis sliuogia pupos kamienu į dangų ir randa ten beveik tą pat, ką ir našlaitė šulinyje. Daugiau nei pasakose nuorodų į šamanų praktiką galima rasti nebent… psichodelinio roko dainose (tokie laikai).

Dvasinė fauna

Sveiki atvykę į Juodąją Žemę! „Ei, ar yra kas nors?“ – „Taip, žinoma. Leiskite prisistatyti – dvasios.“ Pradėkime nuo vieno keisto dalyko – šamanizmo dvasios ne antgamtinės. Tai kaip tik gamtos (ir tik jos!) jėgos – gyvos, pagarbiai ir jautriai suvoktos. Šios dvasios yra išdidžių dabartinių teologijų dvasinių būtybių „močiutės“, nuo kurių visos religinės teorijos ir prasidėjo. Ir, atrodo, tos močiutės dar visai neketina mirti, kaip vis dar gyvuoja ir šamanai. Antras keistas dalykas – tos dvasios kažkodėl labai panašios į varnus, kates, vilkus, jaguarus, meškas, o štai ši net į paprasčiausią (?) vėją. Turbūt jau supratote: viskas, kas žmogų supa gamtoje, nedingsta ir pasikeitus sąmonei. Juk „šamano būsena“ – taip pat gamtos dalis, kaip ir visa kita, kas vyksta mūsų galvose, kaip ir pačios mūsų galvos. Vis dėlto, gyvūnai, dvasios šiek tiek skiriasi nuo savo įprastinių „kolegų“. Gyvūnas dvasia yra mūsų pačių dalis, kurią Žemutiniame Pasaulyje tenka prisijaukinti, įveikti, ar šiaip pabendrauti priklausomai nuo aplinkybių. Kalbu apie instinktus, slaptas prigimties kerteles ir visą evoliucijos palikimą, kurį mes gavome per jos ilgą ilgą istoriją. Skamba neįtikinamai? Tuomet pažvelkite į echoskopo nuotraukas: į ką panašus žmogaus vaisius motinos pilve antrąją savaitę, penktąją, aštuntąją, kol jis tampa mažu klykiančiu žmogučiu? Arba pasidomėkite, kas sudaro per 90 proc. informacijos jūsų DNR kode?
Taigi pagrindinis kelionės į kitą tikrovę tikslas (atmetus turistinę egzotiką, kuri nemokšas gali įstumti į rimtą bėdą) – įsigyti sau pavaldžių, ar bent jau padėti nusiteikusių, dvasių. Jau gerokai visose knygose nuvalkiota aksioma – kuo daugiau dvasių, tuo galingesnis šamanas.(Net Biblijoje prasprūsta istorijos apie karalių Saliamoną, bendravusį su gyvūnais ir turėjusį galios dvasioms, o apie Jėzų evangelijoje rašoma „jis liko dykumoje ir angelai jam tarnavo“). Šamanui pavaldžią dvasią vadina „draugu“, „sąjungininku“, „nagvaliu“. Šamano akimis žiūrint, net mums „įprastas“ angelas sargas yra savotiškas krikščionių nagvalis.
Gali naudotis dvasiomis (ar bent jau viena) – esi visavertis šamanas. Dabar gali gydyti, pamokyti kokį nedorėlį, padėti savo draugui, kuriam baisoka pačiam lįsti į skylę anapus, ar išspręsti kokius kitus gyvenimiškus reikalus (statistika teigia, kad trys iš keturių meksikiečių, galinčių rinktis tarp modernios ir tradicinės medicinos, renkasi pastarąją ir neatrodo, kad ta tauta ketintų išmirti). Misija įvykdyta – galima grįžti!

Tai kas gi dabar bus?

Galiu lažintis, kad šamanizmas neišnyks ir 21-ajame amžiuje. Šamanų bus tol, kol žmogui bus svarbus ryšys su gamta. O dabar, gamtai tiek prisikentėjus nuo mūsų civilizuoto požiūrio į ją, tas ryšys tampa tik dar svarbesnis. Tiesa, manau, kad būgnelių ir barškynių vis dėlto mažės, bet daugės sintezatorių ir semplerių. Tik tokie pokyčiai. Šamanizmas ne kartą įrodė, kad jis moka gudriai prisitaikyti prie kultūros (ir net ją pergyventi), kaip gamta gudriai prisitaiko prie civilizacijos (ir taip pat, ko gero, ją pergyvens). Diskotekų ir kiberpankų šamanizmas – tos pačios senos dvasinės praktikos tąsa. Dar daugiau, kvapą užgniaužia pagalvojus, kokios galimybės atsiveria Juodosios Žemės keliautojams su kiekvienu nauju fizikos, kibernetikos ar kitos mokslo šakos atradimu. Kol kas su tais išradimais mes dar tik naiviai žaidžiame. Kol kas! Ir nereikia baimintis, kad gamta toli nuo tavęs, kai tu ritmingai judi kompiuteriniu ritmu „bombarduojamas“ stroboskopo blyksniu kokiame nors futuristinio dizaino klube. Patikėk, gamta – tavyje!
Nesutinkate su manimi. Puiku – jau seniai Vakarų kultūroje tapo mada šamanus painioti su šarlatanais. Ištyrinėkite viską patys – pasaulis prieš jus (tik, sako, jo negana…). Gal jūs man papasakosite ką nors įdomaus. Nekantriai laukiu! Ir tepadeda jums dvasios!

„Literatūra ir menas“, 2003 01 21