VEGETALIZMAS: ŠAMANAI PRIE MOLBERTŲ

„Mes norime prisidėti prie atogrąžų miškų išsaugojimo – tų tylių fabrikų, gaminančių deguonį, tiekiančių maistą ir vaistus, teikiančių prieglobstį nesuskaičiuojamai daugybei gyvybės formų. Mes, džiunglių žmonės, regime šią gyvybės versmę ir suvokiame jos dosnumą.
Paveikslo tapymas – tai savitas būdas matyti. Mano mokiniai mokosi išreikšti save žiūrėdami į daiktus. Štai ko aš juos mokau, ir tai viskas, ko aš mokau.
Menas – tai lyg pasaulio kūrimas iš naujo. Kiekviename popieriaus lape slypi stulbinančios galimybės. Pradedi nuo balto popieriaus lapo ir, kai jau esi pasirengęs, atskiri šviesą nuo tamsos, dangų nuo žemės, žemę nuo vandens. Tada tapai augalus, gyvūnus ir žmones – būtent tokia tvarka.“ (Pablas Amaringas)
Amazonės džiunglių glūduma turbūt nėra ta pasaulio dalis, kur pirmiausia ateitų į galvą ieškoti meno galerijų, tapybos mokyklų ar unikalių estetinių tendencijų. Tačiau vietinių indėnų pašiūrės nendriniais stogais, apsuptos lianų ir moskitų debesų slepia didelę staigmeną… Čia, kur Amazonės intakai pradeda savo tolimą kelionę Atlanto link, kur neįžengiamuose brūzgynuose pasiklysta Peru ir Brazilijos valstybinė siena, galima rasti ne tik kitur nesutinkamų gyvūnų, unikalių augmenijos rūšių, bet ir precedento neturintį meno reiškinį – vegetalistų tapybą.
Vegetalizmu antropologai vadina Amazonės aukštupio šamanizmo atmainą, paremtą ajahuaskos ritualais. Ajahuaska – tai gėrimas, gaminamas iš tam tikrų džiunglių augalų, turinčių haliucinogeninių savybių. Vegetalistų šamanai vietiniams gyventojams atstoja ir gydytojus, ir dvasinius mokytojus. Tokios funkcijos, kaip ir sąmonės būseną keičiančių priemonės, būdingos šamanams kone visame pasaulyje. Vegetalizmo išskirtinumas – itin savitos estetinės sampratos ir meno svarbos akcentavimas.
Šimtus ar net tūkstančius metų Amazonės šamanai kūrė ikaras – gydančias ir jėgų suteikiančias giesmes, padiktuotas šventojo ajahuaskos gėrimo. Ikarų tekstu kreipiamasi į dvasias, su patosu apibūdinamos jų savybės. Panašiai, kaip ir indų mantrose, čia svarbus ne teksto informatyvumas ar poetika, o koncentracijos į garsą galimybė. Melodija ir ritmas taip pat turi konkrečią funkciją – kuo labiau padidinti šamano sąmonės sąlytį su subtiliąja tikrove, atsiskleidžiančia ritualo metu. „Žmogus yra panašus į medį – jam taip pat gali išaugti šakos, ir tos šakos yra ikaros“, – sako vegetalistai.
Vegetalistų tapybos šaknys taip pat glūdi šamaniškoje praktikoje ir, visų pirma, ajahuaskos sukeltuose regėjimuose. Bennys Shanonas, psichologijos daktaras, tyrinėjęs ajahuaskos poveikį, apibendrino būdingas vizijas, kurias regėjo eksperimente dalyvavę skirtingo amžiaus, kilmės, išsilavinimo, kultūrinių tradicijų vyrai ir moterys, priklausantys skirtingiems socialiniams sluoksniams: „Ryškiausi buvo gyvačių, didelių kačių (jaguarų, tigrų, pumų, tačiau ne liūtų), paukščių ir rūmų vaizdiniai. Tarp kitų dažnai pasitaikiusių vaizdinių išsiskiria scenos ir herojai, būdingi senosioms civilizacijoms (ypač senovės Egiptui ir ikikolumbinės Amerikos kultūroms), atviri kraštovaizdžiai (pvz., pievos arba savanos), taip pat dangaus ir kosmoso vaizdai. Daugelis vizijose matomų objektų atrodo pagaminti iš aukso ar kitų spindinčių metalų, krištolo, brangakmenių ir baltų audinių.“ Eksperimento rezultatai nuostabiai tiksliai apibūdina ir vegetalistų paveikslų siužetus. Pirmas įspūdis pažvelgus į juos – stulbinanti vaizdinių, surinktų iš visiškai skirtingų prasminių sistemų, vienovė. Amazonės džiunglių aplinkoje į vieną visumą susipina motyvai iš senųjų andų civilizacijų ir indų mitologijos, grafiniai budizmo ir judaizmo simboliai, undinės, angelai ir net skraidančios lėkštės. Todėl kiekvienas paveikslas atrodo ir kaip puošnus vaiskių spalvų voratinklis, ir kaip paslaptinga šarada, laukianti iššifravimo. Dvigubą vegetalistinės tapybos prasminį sluoksnį daktaras B. Shanonas taip pat grindžia savo ajahuaskos poveikio tyrimais: „Tinklo sąvoka gali būti vartojama ir pažodine prasme, nes [saitai, jungiantys visus regimus objektus] stebėtojui, apsvaigusiam nuo ajahuaskos, atrodo kaip tam tikras realybės aspektas, nepastebimas esant įprastai sąmonės būsenai. Egzistuoja ir priešingas – metaforiškasis – klodas. Vizija yra funkcionali ir duodanti atsakymą. Tai primena vizualinį Biblijos parabolių šifravimą: apsvaigimo metu pasirodo vaizdinys, ir žmogus jį suvokia kaip pranešimą.“
Garsiausias dailininkas vegatalistas – Amazonės aukštupio indėnas Pablas Amaringas. Dailininko biografija spalvingumu ir kontraversiškais sąskambiais ne ką tenusileidžia jo paveikslams. Gimė 1943 metais gausioje šeimoje nuošaliame Peru džiunglių kaimelyje. Vaikystėje kęstas skurdas ir nuolat persekioję širdies negalavimai netikėtai davė pradžią abiem jį išgarsinusiems užsiėmimams – šamanizmui ir tapybai. Pirmą kartą paragavęs ajahuaskos dešimties metų, Pablas teigia, kad, sulaukęs penkiolikos, jos pagalba visiškai išsigydė savo širdį. Tai paskatino jį tapti šamanu vegetalistu ir pačiam gydyti žmones… Jei šamano kelią pradėjo kova su liga, tai teptuką į rankas imti privertė noras išbristi iš finansinių nepriteklių. Jaunystėje pastebėjęs savyje dailininko gabumų, Pablas ranką lavino piešdamas banknotus… Žinoma, toks naivus „pinigų darymas“ ilgai tęstis negalėjo – jaunasis menininkas buvo sučiuptas ir nuteistas kalėti septynerius metus. Tačiau gana greitai P. Amaringas iš kalėjimo pabėgo ir pasislėpė anapus sienos – kaimyninėje Brazilijoje. Čia „nelegalas“ iš Peru atsidėjo šamanizmui – ajahuaskos ritualams ir vietinių genčių ligonių gydymui.
Jo šamaniškoji praktika nutrūko 1979-aisiais, „sulaukus iš dvasių perspėjimų ir grasinimų“. Pablas Amaringas grįžo į tėvynę ir vėl ėmėsi teptuko. Tik piniginius ženklus šįkart pakeitė paveikslai, įamžinantys pasaulį, regėtą šamaniškų ritualų metu. Keisti P.Amaringo darbai sugebėjo į vegetalistinį meną atkreipti antropologų ir menotyrininkų dėmesį: pradėtos rengti parodos, rašomi straipsniai ir monografijos, į džiunglių gilumą patraukė delegacijos ir ekspedicijos.
Vegetalistams būdingą norą savo žiniomis, sugebėjimais, išgyvenimais dalintis su kuo daugiau žmonių antropologai yra paminėję ne vieną kartą. Sulaukęs truputėlio dėmesio iš pasaulio, P. Amaringas, kaip ir dera vegetalizmo tradicijos atstovui, nutarė pasinaudoti atsiradusia galimybe dalintis savo patirtimi su kitais. 1984-aisiais Amazonės džiunglėse jo pastangomis įsikūrė našlaičių prieglauda, kurioje Pablas mokė indėnų vaikus tapybos. Padedant entuziastams iš viso pasaulio, po ketverių metų prieglauda transformavosi į Usko Ajaro Amazonės tapybos mokyklą. Pagrindinė mokyklos misija – „meno priemonėmis prisidėti prie Amazonės atogrąžų miškų išsaugojimo“.
Garsiojo vegetalisto mokinių darbuose nerasime tiek daug jo paties kūrybai būdingų „dvasinio pasaulio gyventojų“. Didžiausias dėmesys čia skiriamas Amazonės gamtai, kuri, perkelta ant popieriaus, savo spalvomis ir ornamentika išlieka labai artima šamaniškų vizijų pasauliui. „Tapydami jaunuoliai išsiugdo dėmesį Amazonės gamtos grožiui, ir tas dėmesys paskatins juos labiau gerbti gamtos turtus ir skleisti šią pagarbą kitiems.“ P.Amaringo įkurta mokykla plečiasi, ir čia pagarbos gamtai ugdymas jau neapsiriboja vien popieriumi ir guašu (mėgstamiausia vegetalistų tapybos technika). Čia dėstoma ekologija, biologija, etnobotanika ir kitos gamtosaugai svarbios disciplinos, o pats mokyklos įkūrėjas nuolat dalyvauja įvairiuose seminaruose ir mokslo bei meno projektuose visame pasaulyje.
1992-aisiais Pablas Amaringas sulaukė savo veiklos įvertinimo ir Jungtinių Tautų –jam buvo įteikta prestižinė Taikos premija. Taip pinigų padirbinėtojas iš nuošalaus džiunglių kaimelio, nešantis ajahuaskos dvasių žinią pasauliui, atsistojo į vieną gretą su Jacquesu Cousteau, Chic Mendezu ir Jimmy‘u Carteriu.

„Literatūra ir menas“, 2006 04 07