NAVATLIS; GĖLIŲ IR KRAUJO POEZIJA

TEOTL. Dievas ir Siaubas vadinami vienu žodžiu, reiškiančiu taip pat ir susižavėjimą. TEOATL. Kraujas – tai baimės vanduo, dievų gėrimas. CUALCHAN. Gražieji namai – tie, kur gyvena valdovas ar nugalėtojas, taipogi ir tie, kurie amžiams priglaudžia jų auką. XOCHITL. Gėlė – tai aukos širdis, kova dėl aukų – tai gėlių karas, o gėlė širdyje – aistra. TLATZOL-TEOTL. Vienaip ištarsi vardą, jis reikš „meilės deivė“, kiek kitaip – „ryjanti išskyras“, todėl dažniausiai sako tiesiog „mūsų Motina“ – TONANA.
Čia tik keletas raktų painiam matematiniam kodui – navatliui. Tai šventasis ikikolumbinės Meksikos žynių žargonas – kalba be prozos, poezija be abstrakcijos ir religija be metafizikos. Žinoma, navatlis skambėjo ne vien iš žynių lūpų toltekų šventyklose ar ant actekų piramidžių. Įvairiausi navatlio dialektai daugybės Meksikos čiabuvių vartojami kasdienybėje ir dabar. Galima apsiginkluoti gramatikomis, žodynais ir pramokti, kaip paprašyti užrūkyti, paklausti autobuso maršruto (visai išsiverčiant be tarptautinių žodžių!) ar lotyniškomis raidėmis – ispanų kalbos pagrindu – paskaityti kokį šiuolaikišką meilės ketureilį, panašų į rašomus visame pasaulyje. Tačiau net pati paprasčiausia frazė turi savo antrąjį sluoksnį. Atrodo, kad visas navatlis – poetinių metaforų seka. Tik dažniausiai tas poetiškumas labai praktiškas – vienu metu atskleisti dvipusę kiekvieno reiškinio prigimtį. Tai kertinis senųjų Meksikos kultūrų pasaulėvaizdžio akmuo, išsaugotas kalbos struktūroje iki šiandien.
Subtiliausiai dvilypės prasmės žaidžia ritualiniuose žynių tekstuose: vaizdinys, susijęs su apeigų erdve (pvz., nendrės prie upės) skaidosi į juslinę patirtį (paukščių balsai nendryne per keletą žingsnių nuo apeigų dalyvio) ir konkretų gamtos ciklo momentą (nendrės – vienas iš actekų kalendoriaus ženklų), kuris, savo ruožtu, turi savo mitologinį atitikmenį (šiuo atveju, pvz., nendrės sinonimas – Plunksnuotoji Gyvatė), o šis vienu metu – koks nors universalus gamtos dėsnis ir psichologinė žmogaus būsena. Žynys kreipiasi antruoju asmeniu, staiga pereina prie pirmojo, tame pačiame tekste vienas dievas virsta visiškai kitu (dažniausiai priešingų savybių ar net lyties) – tol, kol prasmės bei vaizdiniai išreiškia vientisą konkrečią žmogaus būseną (beje, į kiek dievų žynys besikreiptų, kiekvienas jų tuo momentu – „vienintelis“). Ne veltui navatlio žodį „pasaulis“ galima versti ir „vientisa dvasia“, tuo tarpu pirmapradės jo priežasties ir valdovo Ometeotlio vardas reiškia „du dievai“. Taip – ribos tarp poezijos ir matematikos laiptuotų piramidžių statytojai niekada nebrėžė!
Pravartu atkreipti dėmesį į dar vieną šventųjų navatlio tekstų bruožą – jų „kūniškumą“. Mūsų krikščioniškoje (na, jei norite – postkrikščioniškoje) Europoje sakralinė literatūra jūreiviškais mazgais tvirtai suraizgyta su metafizinėmis sąvokomis. Tuo tarpu Aukštajame Kelyje (taip patys actekų ir toltekų žyniai vadino savo religiją) nėra jokio „anapus“, nepriklausomo nuo gyvenimiškos patirties. Netgi geidžiamasis pomirtinis „rojaus sodas“ – Tlalokanas – buvo tapatus bet kokiai ūksmingai laukymei. Jei garbinai vešlumo ir žalumos valdovą Tlaloką, tau Jo namai – visur, kur vešlu ir žalia. Štai ir visa indėniška Amžinybė… Lygiai taip pat nėra ir tokio dievo, kurio „tikintysis“ negalėtų pajusti fiziškai. Net jei tam prireiktų aštuonias paras badauti ir mušti būgnus, žudyti ar žūti… Senosios Meksikos dievai – ne idėjos, gal netgi ne jėgos, o greičiau išgyvenimai ar psichologiniai sukrėtimai. O kur jų daugiau, jei ne kūniškoje meilėje, kūniškame svaigulyje ir kūniškos mirties akivaizdoje? Kuo siaubas didesnis – tuo arčiau dievas, kuo karštesnė aistra, tuo žmogus į jį panašesnis. Žynių eilės apie gėles ir paukščių giesmes tikrąja tų žodžių prasme kainuodavo kraują ir širdis – juk šie poetai ne tik rašė…
Dauguma čia pateikiamų tekstų – actekų ritualinių giesmių vertimai iš navatlio kalbos. Išimtis – „Otomių Viešpaties giesmė“, priklausiusi jų priešiškiems kaimynams otomiams, kalbėjusiems ta pačia kalba ir panašiai mačiusiems pasaulį (tik iš priešingos mūšio lauko pusės). Ajopečkatlės (gimdyvių globėjos) ir Cikomekoatlio (vienos iš žemdirbių garbinamų derliaus dievybių) giesmės – tiesiog trumpi užkeikimai su navatlio tekstams būdingais įvaizdžiais ir pasikartojimais. Visos kitos giesmės – savotiški Aukštojo Kelio žynių „liturginiai algoritmai“. Juos teko ne tiek versti, kiek spręsti, dažnai skaidant mitologinius vardus ir religinius terminus į jų sudedamąsias dalis, kad įvaizdžių pavidalu skaitytojas galėtų pats išsidėlioti kiek įmanoma platesnį prasmių ratą. Tik antraštėse palikau vien originalius vardus – skambesiui. Prisipažįstu, kad skambesys ir forma šiuose vertimuose visiškai paaukota turiniui. Viena vertus, nenorėjau prarasti nė menkiausio įvaizdžio, o be to, net jei ir pabandyčiau imituoti giesmių skambesį, kaip turėčiau versti būgnus, šokius ir smilkalus? Juk tai ne mažiau svarbūs šių giesmių elementai, kaip ir fonetinis ritmas… Įdomumo dėlei vieną tekstą – skirtą svaigalų dievų trejybei Totočtinams (Mūsų Triušiai) – išguldžiau tiesiog paraidžiui, su visais jaustukais ir ištiktukais – kad matytųsi išties „girta“ šio kūrinėlio struktūra. Bet tai –išimtis.
Navatlio originalus radau rinkinyje RIGVEDA AMERICANUS, Brinton, Daniel G. 1890. Sudarytojas juos savo ruožtu pasiskolino iš tėvo Bernardino Sahaguno kronikos HISTORIA DE LAS CASAS DE LA NUEVA ESPANA. Šis XVI amžiaus misionierius, visoje Meksikoje rūkstant laužams su rankraščiais, užrašęs lotyniškomis raidėmis, išsaugojo švenčiausius senųjų meksikiečių tekstus, gautus iš „pirmų lūpų“, pats pelnydamas inkvizicijos nemalonę. Taip vieno šviesaus ir drąsaus žmogaus dėka senieji dievai šiandien kalba iš poezijos eilučių tuo pačiu navatliu, kaip ir prieš penkis šimtus metų. Tik jo – savo laikmečio „baltos varnos“ – dėka tebeturime galimybę versti Gėlių Karių palikimą ir į mūsų gimtąją kalbą – „iš pirmų lūpų“. Beje, kad skaitytojas galėtų bent šiek tiek prisiliesti prie navatlio kalbos skambesio, pateikiamas ir vienos giesmės originalas.

Vertėjas

Šventieji ikikolumbinės Meksikos tekstai

XOCH1PILLI ICU1C

Ye cuicaya tocniuaya ouaya yeo, ye cuicaya ye
quetzalcoxcuxa yoaltica tlao cinteutla, oay.
Can quicaquiz nocuic ocoyoalle teumechaue, oquicaquiz
nocuica in cipactonalla atilili, ouayya.
Ayao, ayao, ayao, ayao, nitlanauati ay tlalocan tlamacazque, ayao, ayao, ayao.
Ayao, ayao, ayao tlalocan tlamacazque nitlanauati, aya, ayao, ayyao.
Ac, cani uallacic, otli nepaniuia, cani cinteutla campa ye noyaz, campa otli nicyatoca ca oay.
Ayao, aya, ayao, tlalocan tlamacazque, quiauiteteu, ayyao, aya, ayao.

ŠOČIPILIO GIESMĖ

O, mano draugai – kecalis gieda: vidurnaktį jis traukia savo giesmę Sinteotliui.
Dievas tikrai išgirs mano giesmę nakty, mano giesmę išklausys aušrai brėkštant.
Štai siunčiu žynius į Tlalokaną, išsiunčiu juos į Tlaloko namus.
Ir aš pats išeisiu, prisijungsiu prie jų, eisiu keliu, kuris nuves pas Sinteotlį.
Štai – į Tlalokaną žyniai traukia, pas lygumų dievus išeina!

MAKILŠOČITLIO GIESMĖ

Taip, aš ten eisiu šią naktį. Į gėlių namus – žynių darbo daryti šią naktį.
Tavo namuose mes darbuojamės, o Motina mūsų. Nuo aušros lig nakties
Žynių priedermes pildome. Naktį darbuojamės.
Šiurpus yra Dievas – mūsų Dievas Teskatlipoka – Aprūkęs Veidrodis – Vienintelis Dievas.
Jis duos mums atsakymą!
Širdis Jo – Veidrodžių Menėje. Mano Dievas — ne baikštus kiškutis, ne romus nuolankiaširdis.
Išblaškysiu miškoatepekus, išvysiu juos iš Protėvių Krašto!
Aš giedu, aš valdau kilnųjį įrankį.
Aš esu kilnusis įrankis – veidrodis, aš esu tas, kuris veidrodį iškelia!
Aš garsiai šaukiu, tūnos syvais apsvaigęs.

DEIVĖS GYVATĖS GIESMĖ

Kilaclė pasirodo erelio plunksnomis pasipuošusi, išsitepus gyvatės krauju.
Su kauptuku rankoje Ji iš Koluakano ateina, mušdama savo būgną.
Ji – mūsų kūnas ir kraujas, mūsų laukai ir brūzgynai. Ji – vienintelė mūsų gynėja.
Su kauptuku, šluota ir rankomis pilnomis gėrybių, ji – vienintelė mūsų gynėja.
Lyg dvylika erelių jinai – būgnų ritmo dievaitė.
Lyg mūsų viešpats Miškoatlis, žiedais ir derliumi laukus ji nukloja.
Ji – mūsų motina, karo valdovė –
Pavyzdys mums ir bendrakeleivė, kai ėjom iš Protėvių Krašto.
Karui užklupus ji mums pasirodo. Ateina mums į pagalbą, neleidžia pražūti, –
Pavyzdys mums ir bendrakeleivė, kai ėjom iš Protėvių krašto.
Kaip ir protėvių metais ji pasirodo erelio plunksnomis pasipuošusi.

IPETOTEKO GIESMĖ, KAI ŽYNYS GERIA IR MUŠA BŪGNĄ

Gerkit šią naktį, kodėl turėčiau jums prieštarauti?
Greičiau – puoškitės auksu, renkitės žėrinčiais rūbais!
Ant vandens paviršiaus nužengė mano dievas, suspindo jo blizgesy.
Žavus kaip žilvitis upėje, gražus kaip žalioji gyvatė –
Ir aš pamiršau savo skausmą.
Ateinu! Ateinu žudyt nusiteikęs! Tai aš – Joacinas,
Nakties Valdovas!
Mano siela – vanduo raibuliuojantis,
Auksiniame jo spindesy mane pamatysit. Aš pasirodau mirtingiesiems.
Įkvepiu juos kalbomis apie karą.
Mano dievas pasirodo lyg mirtingas žmogus.
O Joacinai, tavo darbų kalnai neužgožtų!
O taip – apsireikšiu mirtingiesiems, įkvėpsiu juos kalbomis apie karą!

AJOPEČKATLĖS GIESMĖ

Jei tik kuriuose namuose paruoštas lopšys –
Ajopečkatlė kūdikį saugos.
Jei tik kuriuose namuose verksmas girdėti –
Ajopečkatlė kūdikį saugos.
Ateik ir surik, naujasis svety, ateik ir surik.
Ateik ir surik, mažasis brangakmeni, ateik ir surik.

VANDENIO GIESMĖ

Tai aš – Čalmekatlis Kovotojas!
Ir aš, Čalmekatlis, nusiaunu sandalus, nusiimu šalmą –
Sek paskui Kilaclę! Nusilenk jai – Deivei Gyvatei:
Šaukiuosi tavęs, kad pakilčiau virš skydų, šaukiuosi tavęs, kad pakilčiau aukštyn.
Ir niekas mano strėlių nesulaužys, net jei tai būtų ne strėlės, o nendrės!
Žynių apdarais pasipuošusi, tu imi į savo rankas mano strėlę
Ir aš pakylu aukštyn, aš skrieju lyg paukštis.
O Vandeni, mano galingasis – aš iš tiesų pakylu kaip paukštis!

GIESMĖ KAI VALGO DUONĄ IR GERIA VANDENĮ

Gėlė mano širdyje pražydo ir veržias vidurnakčiui į glėbį –
Tonana patenkino savo aistrą, deivė Tlacolteotlė patenkino savo geismą!
Aš, Sinteotlis, užgimiau gėlėtame rojuje. Aš atėjau iš gėlių ir aš pats esu gėlės žiedas!
Vienintelis, naujas, šlovingas!
Sinteotlis gimęs iš vandens, gimęs mirtingu jaunikaičiu žuvų namuose,
o dabar – naujas, šlovingasis dievas!
Jis spindi kaip saulė, o jo motinos rūmai – aušra.
Lyg paukščio plunksnos spalvingas, naujas šlovingasis žiedas.
Ir aš atėjau į šią žemę, lyg mirtingasis į prekyvietę –
tai Aš, Kecalkoatlis, Didis, Garbingas!
Būk laimingas apsuptas žiedlapių, lyg paukščio plunksnų spalvingų.
Klausyk, kaip jie gieda dievams, klausyk, kaip jie gieda virš upės,
išgirsk jų fleitų garsus nendrių trobelėse.
Ak, ar gali mano gėlės išvengti mirties? Juk ir mūsų kūnai – tai gėlės,
nuolatos keičiančios vienos kitas.
Jis žaidžia kamuoliu, jis žaidžia kamuoliu – nuostabaus
talento tarnas! Pažvelk į jį –
žaidimas jo neprilygstamas, net prašmatniausi didžiūnai
negali aplenkt jo namų.
O jaunuoliai, mergelės! Sekite protėvių pavyzdžiu,
Tenenusileidžia jiems nei jūsų žaidimas, nei namai, kuriuos jūs sukursit!
Jie neša ją į prekyvietę, gabena Šošikecalę prekyvietėn!
O ji guodžia nuliūdusius ir gąsdina manąją širdį.
Ji gąsdina manąją širdį ir ji nesiliauja!
Žyniai ją pažįsta, žalių daigų pardavėjai tau ją parodys,
Stebuklų krašte ją atrasi.
Užmigti, užmigti, užmigti. Sudedu, o Moterie, miegui rankas.
Užmigti…

OTOM1Ų VIEŠPATIES GIESMĖ

Nonoalke jis valdo, o taip – Nonoalke!
Nonoalko giraitėse, kakavos soduose jisai jums pražūtį rengia!
Aš, šių rūmų valdovas, juos pasmerkiau pražūčiai!
Aš – Kecalkoatlis, juos pasmerkiau pražūčiai!
Šitiek iečių! Šitiek iečių!
Su tokiais karo vadais, su mano drąsa ir gebėjimais susidūrus,
Actekams teks bėgti!
Taip – net actekai bejėgiai prieš mano drąsą ir talentą!
Pirmyn, laikantys rankose skydus!
Priverskite bėgti actekus savo drąsa ir savo gabumais!

ČIKOMEKOATLIO GIESMĖ

Čikomekoatli mūsų valdove, pabusk, prisikeik!
Nepalik mūsų beglobių pakeliui į Tlalokaną!
Kilniosios Septynios Gyvatės, prisikelkit, pabuskit!
Nepalikite mūsų beglobių, veskit į Tlaloko namus!

JAKATEKUTLIO GIESMĖ

Nežinau, ką sako, nežinau, ką sako, nežinau, ką sako apie Tcokocontlaną.
Aš nežinau, kas kalbama apie Tcokocontlaną.
Nežinau, ką sako apie Pipitlaną, kas kalbama apie Pipitlaną,
nei apie Cololaną. Ničnieko apie Pipitlaną.
Dabar man maisto tereikia: paruošti sau valgį ir vandens atsigerti –
Einu, kur smėlynai prasideda.
Einu į savo gražiuosius namus valgyti ir vandens atsigerti –
Einu, kur smėlynai prasideda.

MŪSŲ TRIUŠIŲ GIESMĖ TESKACONKATL1U1

Jaja ja ja ja aija aija oija ajaja!
Ajaja jauja aija ajaja jajaje!
Protėvių šaly tai kėlė siaubą – ja ajajajo!
Taskaconkatlio šventykloje jis gelbsti tuos, kurie jo šaukiasi.
Duoda išgert tiems, kas jo maldauja.
O taip – dievas duoda gerti tiems, kas meldžiasi!
Šventykloje tarp nendrių dievas gelbsti tuos, kurie jo šaukiasi.
O taip – išgerti duoda tiems, kas meldžiasi!

Iš navatlio kalbos vertė Mantas Gimžauskas

„Poezijos pavasario“ almanachas, 2002 m.