RAUDONŲJŲ PEIZAŽŲ AUTORIUS

Jau dvidešimt metų, kai mirtis išbraukė Mao Dzeduną (1893–1976) iš įtakingiausių pasaulio politikų sąrašų. Šis kinų valstiečių sūnus liko istorijoje kaip didžiausio Azijoje komunistų sukilimo lyderis, kaip diktatorius, ilgiau nei tris dešimtmečius valdęs penktadalį žmonijos, kaip opurtunistinio sovietų socializmo kritikas, Didžiojo Šuolio ir Kultūrinės revoliucijos ideologinis tėvas. Deja, bet maoistų nusikaltimai ir upeliais lietas kinų bei kitų tautų kraujas tvirčiau įsirėžė į žmonijos atmintį nei didžiojo Mao karinės strategijos pergalės ar politiniai laimėjimai. Dar menkiau pažįstama Mao Dzeduno veiklos sritis – jo poezija.
Profesorius Robertas Payne’as, Kinijos universitetuose dėstęs anglų literatūrą, gerai pažinojo Mao ir parašė jo biografiją. Jis teigia, kad didysis komunistų vadas kūrė poeziją visais savo gyvenimo laikotarpiais. Mao Dzedunas rašė eilėraščius jaunystėje, kovų prieš Govindano ir Kvantuno kariuomenes metais, vėliau užėmęs senųjų šalies imperatorių sostą Pekine. Savo kalbose ir raštuose jis aukštino socrealizmą, bet eiles rašė sekdamas senųjų kinų poetų maniera. Pekine ėjusio žurnalo „Poezija“ redaktoriui Mao savo laiške rašo, kad jaučia nerimą dėl galimo blogo pavyzdžio jaunimui, kuris kurdamas turėtų ieškoti naujų formų. Tačiau ten pat, nenorėdamas nusižengti klasikiniams poezijos kanonams, jis prašo redaktoriaus pranešti apie pastebėtus trūkumus ir žada juos ištaisyti taip, kaip redaktorius patars.
Būtų galima manyti, kad Mao Dzeduno poezija yra paprasčiausia eiliuota komunistinė ideologija, tačiau ji čia pasirodo labai epizodiškai, dažniausiai kaip revoliucijos kovų prisiminimai ar fašizmo pavidalo mintis įvaizdžių sraute. Tiesa, raudonos spalvos eilėraščiuose gana daug, tačiau čia randame ne tik Raudonąją armiją ar raudonas vėliavas, bet ir raudoną dangų, besileidžiančios saulės nurausvintus kalvų peizažus. Kaip jau minėjau, Mao Dzedunui didelės įtakos turėjo senoji kinų poezijos tradicija, iš kur ir atėjo raudonos spalvos įvaizdis. Raudona kinų tradicijoje pirmiausia simbolizuoja grožį, taurumą, laisvę, reiškia lyg ir kokybės ženklą. Todėl čia asociacijos su mums gerai žinoma ideologija tik kuria kinų poezijoje taip mėgstamą daugiaprasmiškumą.
Kiekvienas Mao eilėraštis – atskiras įspūdis, dažniausiai susiję su konkrečiu peizažu. Gamtos vaizdai, autoriaus (šis, kaip būdinga kinų poezijai, prilygsta lyriniam herojui) ir jo bendražygių kasdienybės nuotrupos yra šių eilėraščių statybinė medžiaga. Prasminį ryšį tarp atskirų įvaizdžių ne visada lengva rasti – interpretacijoms daug galimybių, bet eilėraščio visuma atspindi peizažo įkvėptus autoriaus išgyvenimus. Tai pastebima ir jums siūlomuose Mao eilėraščių vertimuose. Versta iš pažodinių vertimų į anglų kalbą, publikuotų Roberto Payno parengtoje knygoje „Mao Tse- Tung“, sudarytų iš 1957-1958 žurnale „Poezija“ publikuotų Mao eilėraščių.

– vertėjas –

MAO DZEDUNAS

SNIEGAS

Šioje liepsnojančio vėjo šiaurės šaly
Ledas padengęs tūkstančius akrų
Virš dešimčių tūkstančių – sūkuriuojantis sniegas.
Abipus Didžiosios Sienos
Tik tuštuma ir sielvartas liko.
Kiek Geltonoji upė beaprėptų –
Vien didingai lūžtančios bangos.
Sidabrinėm gyvatėm spindi kalnai,
Žiemos drambliai slenka viršum lygumų,
Aukšti, kaip pačios padangės.

Nedaug kuo pasižymėjo imperatoriai ŠI Hvan ir Vu Ti
Kilniadvasiškumo stokojo Tai Dzunas ir Dzai Dzu (1)
Nors visa Čingischano karta buvo Dangaus numylėta,
Jis pats temokėjo savo lanką į erelį nukreipti.
Viskas praėjo – šiandien žmonės tėra,
Saugantys didįjį jausmą.

NAUJŲJŲ METŲ DIENA

Ninchua! Čingliau! Kveichua! (2)
Siauri takai, gūdūs miškai, slidžios samanos.

Kur mes keliausim šiandien?
Į kalnus! Pirmyn prie Vuji kalnų.
Raudonos vėliavos link jų papėdžių
Lyg šilko takas nusidrieks.

LUŠANO TARPEKLIS

Šaltas yra vakaris vėjas!
Šerkšnoto ryto mėnesienoj rauda žąsys.
O, mėnesiena, ryto apšerkšnijusio!
Kanopų bildesys, garsai trimitų,
Lyg kūkčiotų kažkas.

Nesakyk, kad Tarpeklį saugo geležis.
Šiandieną pereisim viršūnę.
O, mes įkopsime į ją!
Kalnai žali ir tamsūs, tartum jūra,
O saulė mirštanti – nelygint kraujas.

ČIANGŠAS (3)

Šaltą rudenį vienišas stoviu,
Ksian upė teka į šiaurę.
Nuo Oranžinės salos pakrančių
Matau tūkstančius kraujaspalvių kalvų
Ir miškus raudonai nusidažiusius.

Vaiskiai žalia didžioji upė
Pro šalį ja šimtai praplaukia valčių.
Ereliai susikauna su dangum
Ir nardo žuvys seklumoj; atšalus orui
Kas gyva, visa veržiasi į laisvę.

Vienišas nykioj dykynėj
Aš klausiu žemės amžinosios:
„Kas gi valdovas šios Visatos?“

Prisimenu draugus, kurie ateidavo
Čia tais įvairiaspalviais metais:
Jauni visi jie buvo ir garbingi,
Spindėte spindėję
Savo mokykline dvasia.

Kaip ryškiai pamenu juos
Žvelgiančius ryžtingai į upes ir kalnus:
Jų žodžiams suteikė jėgos Tėvynės žemė,
O į feodalus jie žvelgė lyg į mėšlą.

Ar pameni,
Kai upės vidury mes kartą susigrūmėm,
Ir bangos plakės į praplaukiančius laivus?

HUTČIANGAS (4)

Iš lėto pradeda aušti.
Nesakyk, kad iškeliaujam per anksti.
Keliaudami per šias žalias kalvas mes nepasenome.
Kraštovaizdis mums džiugina akis.
Aukšti kalnai iškyla už Huičango,
Lig vandenyno rytuose jie virtinėmis driekias.
Į pietus, Kvantuno link, kareiviai mūsų žvelgia
Taip žalia, taip vešlu ir taip toli!

TAPOTE (5)

Raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, ir tamsiai mėlyna,
Violetinė… Kas ta šokėja danguje, ta juosta raibuliuojanti?
Nustoja lyti ir sugrįžta saulė besileidžianti,
Nauji vis horizontai, pievos ir tarpekliai užsikloja melsvuma.
Nuožmi kova čia vyko vienąkart,
Ir visos sienos šitam kaime išvarpytos kulkų.
Jos dekoracijomis tapo ir šiandieną
Tik dar puošniau aplinkui kalvos žėri.

GELTONOSIOS GERVĖS PAVILJONAS

Devynios didžios upės teka Kinija,
Vienas geležinkelis sujungia šiaurę ir pietus
Paslepia lietus ir mėlyna migla dausas:
Gyvačių ir vėžių pavidalais
apglėbia didžią upę akmenys.

Kur išskrido geltonosios gervės?
Vien keliautojų šmėklos čia lankos.
Vyno taurę pastūmiau, riaumojančio vandens atsigėriau,
Ir širdis prisipildę, lyg upė per potvynį.

Paaiškinimai:
(1) Taip pat Kinijos imperatoriai.
(2) Trijų Fukjeno provincijos apylinkių pavadinimai.
(3) Miestas, kuriame Raudonoji Armija buvo įkūrusi savo bazę.
(4) Vietovė netoli Kiangši revoliucinės bazės.
(5) Miestas, kuriame mokėsi Mao.

– vertė Mantas Gimžauskas –

„Atolas“ Nr. 1, 1996 m. rugsėjis-spalis