TRISTAN TZARA. KETURIOLIKTOJI PASTRAIPA APIE POEZIJĄ

Naujausios rūšies poetas be reikalo neverkia, nes dejonė lėtina žingsnį (ta praėjusių amžių drėgmė); mintantys ašaromis yra patenkinti ir surambėję, juos trimituoti verčia už sielų pasislėpusios gyvatės; – poetas užsiiminėja švediška gimnastika, kad būtų visko sklidinas ir pasiruošęs sprogimui, kitaip tariant, kad įžiebtų viltį (ŠIANDIEN). Ramus, aistringas, gąsdinantis, intymus, patetiškas, nepaslankus, gundantis yra troškimas degti entuziazmu. Vaišingas jėgos pavidalas.
Žinoti, atpažinti ir pastverti takus tos jėgos, kurios mes laukiame, kuri yra visur: esmingiausioje skaičių kalboje, graviūrose, kristaluose, ant kriauklių, ant geležinkelio bėgių, plotuose aplink magnetinius polius, salose. Tvirtybė galanda strėles, teikiančias džiaugsmą, nukreiptas į astralinius varpus – ramiai mintančiųjų stiliaus blukintojas, naujo gyvenimo kūrėjas. Mirgėti visomis spalvomis, visų medžių lapijoje. Jėga ir troškulys, emocija prieš nematomą ir nepaaiškinamą formą – poezija.
Neieškokime analogijų tarp formų, kuriomis reiškiasi menas; kiekvienam – sava laisvė, savos ribos. Mene ekvivalento nėra – kiekvienas žvaigždės spindulys formuojasi pats ir priimamas pasaulio, kurio yra pakviestas. Bet krypčių lygiagretumus, nesant naujojo gyvenimo teorijos, charakterizuoja epocha.
Suteikti kiekvienam elementui autonomiją yra būtina sąlyga kuriant naujus žvaigždynus; kiekvienam – sava vieta grupėje. Žodžių valia: būti išbaigtu vaizdu, unikalia konstrukcija, bendryste su gyvenimu.
Menas yra nesibaigianti skirtumų procesija.

B. d.

Ištrauka iš DADA 3, 1917
Vertė Mantas Gimžauskas

„Atolas“ Nr. 3, 1997 m. kovas